Alfos pradžia

Miške taip gera būti. Tarp daugybės medžių, krūmų, samanų, įvairiausių kerpių, gali sutikti įvairiausio gyvio. Laikinų gyvūnų, kurių būna ir blogų, ir gerų. Geri, tie kurie nežudo. Kad prasimaitintų jiems užtenka ir mažo žolės lopinėlio, o kiti – kaip tik medžioja. Kaip aš. Tik aš medžioju ne maistui, o dėl gamtos gerovės. Mano tėvai sako, kad alfa visada turi rūpintis savo gauja, kad ir kas nutiktų. Nors neleidžiu visa laiką miškai besivaikydama manūrus, o tikrai norėčiau, bet tenka dar gyventi ir tarp žmonių. 
Bet labiausiai mėgstu savo gauja. Turiu savo betas. Vilkai skirstomi į tris rūšis omega, beta ir alfa. Alfa – visos gajos vadas. Alfos klauso visi – tiek omega, tiek beta. Ne paslaptis, kad betos klauso tik savo alfos nurodymų. Vadovauti alfos pareiga. Nors vadė iš manęs ir nekokia, bet vis tiek paklūsta. Turim savas taisykles. Tiksliau viena taisykle – „Neatskleisti tiesos apie vilkus“. Jei kas kėsinasi į viena iš mano gaujos betų ar į mane, būna nužudytas mano gaujos narių. Tiesiog perkandi gerkle ir skriaudėjas miršta. Tik dar labai gerai, kad nieko neteko nužudyti išskyrus manūrus. 
Dar gyvenu ir tarp žmonių, lankau mokyklą. Gyvenu su mama tėčiu. Mano tėvas buvo alfa, kaip ir aš. Jis turėjo savo gauja. O mano mama buvo jo gaujos beta. Tėvo gauja iširo iškart man gimus. Priežasčių taip ir nesužinojau, tik tiek, kad daug žuvo, todėl jis jau nebeturi savo gaujos. Mano gauja sudaro penki asmenys. Aš, Čeisas, Kamina, Janas ir Evelina. Jie tinka vienas kitam. Mano gaujos narius sieja kažkoks keistas ryšys, kuris traukia vieną prie kito nuo pat paauglystės, todėl mano draugai yra susiporavę. Evelina yra mano dešinioji ranka, o Kamina geriausia draugė. Janas yra mano pusbrolis. O Čeisas tiesiog geras nepaklusnus draugas. 
Manūriai – tai šlykštus padarai. Dvokia žemėmis ir pelėsiu. Manūrai slepiasi diena, o naktį bastosi miške. Dėl kažkokios priežasties manūrai nemėgsta vilkų, bet mums buvo pasakyta, kad turim saugotis tiek patys, tiek saugoti mišką, kad visa gyvastis esanti miške nepranyktų. Sekam jų pėdsakais, užuodžiam juos, surandam, o tada sunaikinam. Sakoma, kad pabuvęs manūras vienoje vietoje neilgiau, kaip penkias minutes aplink jį pradeda vysti augalai, pūti medžiai, mirti gyvūnai. Per viena vakarą galima sugauti jų du arba keturis manūrus ir tai labai gerai, nes jų tampa vis mažiau. O kai jų mažai tuo geriau gamtai. Turim ir budėjimo grafika budim naktį. Aš ir Janas budim po pamokų, iki vienuoliktos valandos vakaro, mus pakeičia Čeisas ir Kamina, juodu budi iki trečios valandos nakties, po to keliuosi aš ir Evelina. Taip aš budžiu du kartus, nes mums reikalingas dar šeštas asmuo, bet jo nėra ir nebus, todėl taip yra, kad rytinis pabėgiojimas vyksta tik iki septintos valandos ryto. 
Ką tik baigėsi mano rytinis budėjimas su Evelina. Bėgame Kavano mišku. Šis miškas priklauso mano tėvams. Turim jį saugoti, kad jis išliktų visada žalias ir gražus. Paryčiais manūrų būdavo daug daugiau visi, kuriai bastydavosi miške bėgdavo į urvus, kurių mums aptikti niekaip neįmanoma. Šį ryta manūrų pagauti nepavyko ir tai mane siutino šitai pastebėjo ir Evelina. 
– Ei, girdi? Jau metas. Sustok. – išgirdau Evelinos balsą savo galvoje. 
– Kas? – paklausiau po to suurzgiau. 
– Reikia atsiversti, kol dar nevėlu. – pasakė ji ir jau pradėjo ryškėti jos žmogiškieji bruožai, tamsūs plaukai, geltonos aukso spalvos akys ir liesas kūnas. Ji vilkėjo sportines kelnes ir sportinį megztinį. 
 Aš atvirtau greičiau negu ji ir tai labai nustebino mane pačia kaip ir Evelina. 
– Kas yra Ela, tu tiesiog įpykusi dėl to, kad nieko neaptikom, juk ne pirmas kartas – pasakė ji. Patraukusi pečius, susirišau plaukus. 
– Ne tiesiog pavargau, juk supranti, kad man tenka du kartus budėti, prastai miegu nors ir jūs ne, ką mažiau už mane. 
– Tai jau taip, – eidama link pagrindinio kelios sako ji – viskas bus gerai, juk ne pasaulio pabaiga. O dabar jau laikas namo, persirengti ir į mokykla. 
Einam tylėdamos, kol pasiekiam mano namus. Evelina gyvena toliau dviem gatvėmis, nuo manęs. 
Įėjau į vidų prie virtuvės stalo sėdi mano tėvas skaito rytinį laikraštį. Į mane nekreipia dėmesio. Mamą randu prie viryklės, kepant omletą pusryčiams. Iš spintelės virš kriauklės ištraukiu puodelį, įsipilu ką tik užplikytos kavos, gurkštelėju ir iš karto susiraukiu, kokia ji karti. Traukiu pasiimti cukraus prie stalo, kur sėdi tėvas
– Labas rytas. – sako man tėvas, kai išsidrėbiu šalia jo. 
– Labas. – atsidususi pasakiau. 
– Kas yra? Kaip rytinis budėjimas? – paklausė šiek tiek susirūpinusiu balsu. Sulankstė laikraštį ir padėjo ant stalo krašto, jis atrodė, o gal bandė atrodyti laimingas. Jo juodi plaukai, buvo šlapi tikriausiai nesenai išlindo iš dušo. Žalios tėvo akys, buvo pavargusios, kaip visada. 
– Ne, viskas gerai, tik šį ryta per budėjimą su Evelina nieko neradom. Nė vieno manūro. 
– Tikrai? Gal vis dėl to jų mažėja ir budėti reikės mažiau – pasakė. 
– Na, nemanau. – Įėjusi į virtuve pasakė mama. Atnešė mums omleto. Vėl gurkštelėjau kavos. Mano mama buvo su chalatu, o tai reiškia, kad prieš kokį pusvalandį išlipo iš lovos, nes jos rudi plaukai buvo susukti į netvarkinga kuodą, o rudos akys taip pat pavargusios, kaip tėvo. 
– Aš einu ruoštis į mokykla, o judviem skanių pusryčių – atsistojau ir nuėjau į savo kambarį.