Lazda

Tiek to ta kupina galų lazda.
Nors iš tikrųjų – juk tik trys galai tie.
Dainuoja vėliavos šilkai plazdą
trečiam, kiti du laukia, kol reikės vėl eiti
ir atramos taškais abu bus jie,
parodyt krypčiai – bet kurį bus
naudoti galima, archyvas ausyje
įspės, kad pasivaikščiojimo ribos
ten, kur nutrūksta grindinys,
tad žingsniui atsiranda duobės,
nutilt staiga užsimanys
lyg būtum ja kažką nudobęs,
lazda įsiklausys į delną, ją
sugniaužusį – pusiausvyros dermėn, tai
žmogus ant lyno aukščio šalnoje,
pakvies lyg kokie skrydžio elementai,
kuo ilgesne pabūti – vienas iš darbų
lazdelė burtų nepasens, o
batutai nesvarumas tik svarbu,
išliekant galioj garso pasianso.
Kažkoks išdžiūvęs pagalys.
Bet aklojo neklausk apie tą
ant kelio akmenį. Akmuo paklys
ir draugo užantyje sau ras vietą.