Kiaurai

Su tavimi išvaikščiota tiek ratų –
Skaistyklos stiklas niūrūs pragarai
Kaip visas negyvenimas kiaurai
Bet ritmika ir rimai apsiprato

Drąsia širdim į požemius jau braunas
Jaunuolio kūnas žodžiai kas ir ką
Kiek virpanti Vergilijaus ranka
Rikiuojanti metaforų kariaunas

Svaigius žodžius tarytum alkoholis
Gal pasakytus jau šiek tiek vėlai
Suakmenėję stūkso angelai
Ir vienas jų per liemenį nupuolęs

Kuris tau šviesą ir turėjo nešt
Deglu kad kelią mums abiems pašviestų
Žibėtų atšvaitais kelių ir miestų
Kurių nežmoniškai ilgiesi tu ir aš

O kas daugiau vienatvė ar vaikystė
O kas daugiau tuštybė ar namai
Nelyg magnetas traukiantis ūmai
Mums kelrodžiai neleidžiantys paklysti

Su tavimi išvaikščiota tiek ratų –
Skaistyklos stiklas niūrūs pragarai
Eilučių lūžiai – lūžta atvirai
Seniai prie skausmo dikcija priprato

Vis eit ir nesustot vienu ritmu
Kvėpavimas šviesa ir žodis grynas
Į lašą įsisupęs vandenynas
O saulės rezginy visai ramu

Taip kopti o užkupusiam staiga
Įkvėpus oro naujos jėgos imas
Ir tik naujos pradžios atsivėrimas
Ten kur turėjo būti pabaiga