Halas. Draugystės ir mirties sąsiuvinis (paraštėse po mūšio)

„Atminimai – ne vežimai. Pora žodžių ir gana –
Tau parašė dėdė Simas, pasirašė Agota.
Kada būsi tu studentė ir eisi gimta gatve –
Prisiminki tu mokyklą, prisiminki ir mane.“ 

Ir prisiminė panelė, univeran kai įstojo.
Gimtan kaiman atvažiavo – ach, kokia mandra atrodo.
Juk dabar ji Vilniuj fuksė, jau studentė ji rimta.
Šitiek metų rimtai mokės, pabaigta jau mokykla.

Ir sutiko ji klasiokę, kuri niekur neįstojo,
Tik mokykloj šitiek metų tyčiojos ir p*zdavojo.
Sako: „O, sveika, studente! Ką ten Vilniuj tu darai?
Brūžina tave jau klubuos tave miestavi bernai?“

Ir įsižeidė studentė, nieko jai net neatsakė,
Tylomis namo parėjo, įsitempus tarsi žvakė.
Susirado atminimų sąsiuvinį seną savo,
Naktį vartė jį prie lango. Pilnatis lange šmėžavo,

Kažkur šunys piktai lojo, miške ūbavo pelėdos.
O panelė atminimus skaitė degdama iš gėdos –
Ta klasiokė jai prirašė ten patyčių visokių,
Nors praėjo jau daug metų – buvo tai nemalonu.

Tai studentei vėl sukilo pyktis tarsi šeštoj klasėj.
Pažvelgė ji į mėnulį – pilnatis ryškiausioj fazėj,
O aplink mėnulį švyti halas balkšvas toks, ryškus.
Pana suurzgė kaip hiena. Viskas, šiąnakt kraujo bus!

Kaip surado tą klasiokę – ji nepamena visai,
Atminimai vienoj rankoj, kitoj kirvis – bus blogai!
Štai jau peilis skrodžia pilvą, o ta springsta klykdama,
Peilis jau per gerklę braukia – rėkia ji kaip skerdžiama.

Tai klasiokei už patyčias merga darė charakiri,
Žarnas ištempė į lauką, šūdai taškos – o, brolyti!
Šitiek kraujo nieks nematė šiam kaimelyje ramiam.
Netgi kiaulę, kai paskerdžia – nėr ką lygint, tram pam pam!

Štai jau kirvis skrodžia orą, galvos kaušas sutraškėjo,
Smegeninė išsitaškė, visas kraujas ištekėjo.
Ir panelė jai į šikną atminimus šiuos sukišo,
Su saliarką apipylus padegė, prieš tai apmyžo.

Jau liepsnoja visas namas, o panelė nešas kirvį.
Kaimas visas ramiai miega, kas įvyko – nieks negirdi.
O danguj baltuoja halas – o taip, šiąnakt pilnatis!
Su klasiokės tuo lavonu dega ir sąsiuvinys...

„Atminimai ne vežimai. Pora žodžių ir gana.
Linkiu meilės, pinigų, o svarbiausia – daug bernų!
Tu mergytė geltonkasė, akys švyti mėlynai,
Kai užaugsi bus blogai – kraujas liesis jau laisvai!“