Sušalias daigas

Atskrieja balsas iš toli...
Kol šalta dar,
Kol dar esi.
Mirties tyloj drebėdamas.

Vibruodamas plasnoja,
Natom, švelniom viltim.
Kentėk, kol čia, kol tu,
Kol dar esi.

Sustojęs laike jo širdį,
Įkvėpk, iškvėpki ir nurimk.
O mano vaike ar girdi...
Sustiręs ten jo praeity,
Grumste tarp žemės pašakniuos.

Ir tu nustėrias mielas jo klausai,
Tarp muzikos ir žodžio sklendžiančio.
Tylėki mėlyje erdvės
Klausyki tuštumoj nugrimzdęs.

Būtį alsuodamas nurimęs,
Jau skverbtis balsui leidies.
Ir stoja gęstanti širdis.
Dabar įkvėpk, iškvėpki ir sustink...

Tylėk, kentėdamas nuščiuvęs,
O siela stingstanti laike,
Įkvėpk, sustok, įsiklausyk.
Įkvėpk, nejudinki nė grumsto. Švelniai.

Įkvėpk iškvėpki ir sustink...
Įkvėpk, kentėk, nenusivilk.
O daige, gęstančioj erdvėj,
Kentėk, išbūk, įsiklausyk apmiręs.