Nesuprantu

tai plečiasi
ar išsisėja

įtikinėju save

tai ateis ir praeis
kaip stebėtojos akys balkone
neužsimerkiančios
per kiekvieną pilnatį
kai avys medžioja
villkus ir laka
jų kraują iš dubenėlių

aš laisvas beveik šypsausi
pats sau bet pasakojimo
apie tai nebus
iš mudviejų pašnekesių
liko tik ištirpusios snaigės lašas
turbūt prasiskverbęs
pro skardos stogelį
jis drieksis kol ims atspindėti
sniego plytėjimą
ir patį mane
van gogo dažais
saulėgrąžų aliejuje
gi iš viso šito
galiausiai liks
tik laikrodžio spyruoklė
pralenkusi laiko šnarėjimą

kai kurie reiškiniai
tai neatnaujintos
senų sutrikimų versijos
kaip ūsuotos šviestuvininkės
ausis ant pakabuko
ar tymų virusas
piktas besielis padaras
prasiskverbęs
lyg eilinę ledų porciją
šaukšteliu kabinantis
ne tik jutimus
bet ir ėdantis smegenis

pusė kankorėžio
išaugusio televizijos ekrane
varlės parašiutais šokinėjančios
nuo užuolaidų karties

pats ekranas
perskelta žaibo bedugnė
viena pusė
naktiniame guoly
neatpažįsta kitos
aš net imu abejoti
jų nuoširdumu
akistatoje vienos
priešais kitą

tikiu materijos bei fenomenų
galia pasikeisti
bet šis tikėjimas
many jau nebetelpa

dienomis
baltosios lubos plyti
naktimis beveik pasitraukia