Pakopos

Mediniai laiptai sugirgždėdavo kiekvieną kartą, kai kas nors jais lipdavo. Dvylika pakopų, dauguma apsilupusiais dažais. Vidinis kiemas buvo pasislėpęs, nors ir miesto centre. Nežinodamas sunkiai rastum. Laiptus puošė drožinėti turėklai. Jeigu kas nors užklysdavo į tą nuošalią vietą, pavyzdžiui miestą tyrinėjantys paaugliai ar turistai, dažniausiai pastebėdavo būtent turėklus. Išsilaikę nuo 19 amžiaus, rankų darbo, vertingi. Kieme esančių butų gyventojai kartais pamatydavo kaip smalsiai besidairantys žmonės užeina į kiemą, pamato turėklus, fotografuoja. Šiame miesto mikrokosmose gyveno keturios šeimos. Jos gerai viena kitą pažinojo, vaikai draugavo tarpusavyje. Kaip ir kiekvienoje bendruomenėje pasitaikydavo visko, bet iš esmės visi sugyveno ramiai ir taikiai.
Buvo pavasaris. Ankstyvą kovo šeštadienio rytą vaikai žaidė kieme, spardė mažą, nertą, kruopų pripildytą kamuoliuką. Ratą sudarė du vaikinai ir dvi merginos: Vilius, Tauras, Jurga ir Kotryna. Tai buvo jų žaidimas – ne jų sugalvotas, bet mėgiamas. Tikslas paprastas: spardyti socks’ą vienas kitam kiek įmanoma daugiau kartų jam nenukrentant ant žemės.
- Ei, nepamiršk, kad mes irgi žaidžiam, - priminė Jurga Taurui, kuris ketvirtą kartą atmušė kamuoliuką pats.
- Nepyk, užsižaidžiau. Gaudyk! - ir paspyrė jai kamuoliuką.
Tuo tarpu Vilius su Kotryna šypsojosi. Visi buvo keturiolikmečiai, tokiame amžiuje simpatijų geometrija gali būti gana sudėtinga.
- Šiandien reikėtų ką nors nuveikti, ką manot? - paklausė Vilius.
- Gal ir nieko, o turi pasiūlyti ką? - savo ruožtu atsakė Kotryna.
- Galim varyti su dviračiais, - pagalvojo Vilius, - kur nors kur dar nesame buvę.
- Man reikia pataisyti saviškį. Nukeliam kitai savaitei, ok? - paprašė Jurga.
- Aha, aš šiandien nelabai turiu noro. - pritarė Tauras.
Taigi išvyka buvo nukelta kitai savaitei. Jurga buvo dėkinga Taurui už savotišką paramą. Ir ne tik. Jurgai patiko Tauro rudi, tiesūs plaukai, žalsvos, žiburiuojančios akys, plati ir atvira šypsena. Jis sparčiai augo, sportiškas kūnas vystėsi. Be to, buvo linksmas, draugiškas, smalsus. Mėgo juokauti, mokėjo pasijuokti ir iš savęs. Tauras patiko Jurgai labiau, nei ji norėjo sau pripažinti. Žinoma, jis nieko apie tai nežinojo. Ji kurį laiką mąstė, kaip būtų galima pasikalbėti su juo atvirai. Reikėjo progos, tinkamo laiko ir tinkamos vietos. Nors labiau patyrę žino, kad tokio reiškinio kaip tinkamas laikas ir vieta iš tikrųjų nėra. Gali pasakyti, ką galvoji ar jauti, arba nesakyti. Abu variantai baisūs. Turbūt dauguma pritartų, kad geriau gailėtis to, ką padarei, negu ko nepadarei. Patirti tą siaubingą graužatį, kodėl, po velnių, aš nepabandžiau, kodėl neišdrįsau, nepasinaudojau galimybe, mūsų jaunieji veikėjai dar turės begalę laiko.
Dar pusvalandį paspardę kamuoliuką jie išsiskirstė savais keliais. Vilius išėjo pasivaikščioti po miestą vienas. Minėtas kiemas buvo senamiestyje, todėl visi nauji ir seni maršrutai ranka pasiekiami. Vilius mėgo stebėti aplinką, pastatus ir jų detales, laiptines, kolonas, puošybos elementus, stoglangius, palėpes. Jis mėgo atrasti kažką nauja, ko dar nebuvo matęs. Medžiai, gėlės, fontanai, atminimo lentos, iškabos, kavinių vitrinos, plakatai, gatvės menas, miesto šunys, katinai ir paukščiai – viskas buvo įdomu. Vėliau piešdavo savo sąsiuvinyje įsimintus objektus, bet niekam nerodydavo. Vilius kalbėjo mažiau nei Tauras. Daugiau galvojo prieš reikšdamas mintį, daugiau kalbėjo viduje. Ir dabar su savimi nešėsi užrašų – eskizų knygutę, sustodavo, nupiešdavo ar užsirašydavo, ir eidavo toliau.
Kotryna tuo metu padėjo mamai ruošti pietus ir dainavo. Ji turėjo nuostabų balsą ir gerą klausą. Klasiokai dažnai prašė jos padainuoti vieną ar kitą dainą. Merginai buvo malonu, kad kitiems patinka jos balsas, bet tuo nepiktnaudžiavo.
- O, šita daina! - sušuko Kotryna, kai radijas virtuvėje užgrojo „Hopeless Wanderer“ ir pradėjo dainuoti. Mama šypsojosi ir toliau ruošė pietus. Pro virtuvės langą Kotryną matė laiptus su turėklais, jų butas buvo priešais juos. Oras buvo gražus, švietė vis labiau šildanti pavasario saulė. Kotrynai patiko saulės spinduliai, krentantys į kiemą ir šešėliai, atsimušantys nuo poros medžių. Merginos balsas atsimušdavo į žmonių širdis, kurie išgirsdavo ją dainuojančią.
Dienos keitė viena kitą. Miestas budo iš žiemos miego, dienos ilgėjo, žmonės vis ilgiau galėjo mėgautis pavasario dienomis, upės pakrantės sulaukdavo vis daugiau kompanijų, porų ir pavienių žmonių, kurie skaitydavo, klausydavo muzikos, žaisdavo žaidimus, gerdavo alų ar sultis, paupiu bėgikai pasirodydavo ir išnykdavo kaip kometos, dviratininkai, mamos su vežimėliais, žmonės, vedžiojantys šunis – visi buvo mažytės dalys sudėtingos, bet nuostabiai gražios mozaikos dalys.
Vieną dieną ketveriukė susitiko po pamokų kieme paspardyti kamuoliuką.
- Žinote, man atsibodo matematikos mokytojas, - pradėjo tiradą Jurga. - Suprantu, kad jam tai įdomiausias dalykas pasaulyje, bet man taip nėra. Pastoviai bando aiškinti, kad čia nesunku ir panašiai. Bet man sunku.
- Taip, bet išmokti reikia. Niekur nedingsi, bent kol neturi aštuoniolikos, - dėstė savo nuomonę Tauras.
- Man tėtis sako, kai aš nesuprantu jo aiškinimų apie trigonometriją, „atsiverti knygą ir matai špygą“. Žinai, kaip mane tai užknisa? - pridėjo Vilius.
- Cha cha, sinusai šminusai. Nekenčiu tų laipsnių ir kraštinių, - pritarė Kotryna.
- Bent jau istorija ir biologija buvo jėga. Viduramžiai buvo crazy laikotarpis. Sugalvojai kokią nors teoriją, prieštaraujančią bažnyčioms nustatytoms normoms, ir tu eretikas. Jeigu dar moteris, žiūrėk ir ant laužo keliauji. - dėstė Jurga.
- Jo, įdomūs laikai buvo. Dantų nesivalai, pašiki į kibirą ir meti pro langą į gatvę. Ir tiki, kad gyveni plokščioje planetoje. - tarė Vilius.
- O ką, blogai? Aš būčiau riteris, mokyčiausi kovoti kardu, šaudyti iš lanko, jodinėti žirgu ir kitų praktinių užsiėmimų. - įžvelgė pliusų Tauras.
- Ir poto varytum kariauti su musulmonais, kurių gyvenime nesi matęs ir kurie tau nieko blogo nepadarė, nes popiežius liepė! - pakeltu balsu tarė Kotryna. - Kur čia logija?
- Nėra nei logikos, nei teisybės, - sakė Jurga. - Keičiam temą: kaip manot, kodėl taip yra, kad žmonės įkvepia deguonį, iškvepia anglies dioksidą, o augalai atvirkščiai?
- Taigi gamta taip sutvarkė. - jokios paslapties Taurui čia nebuvo.
- Aha, bet iš kur atsirado gamta? Gal kažkas ją sukūrė? - klausė Vilius.
- Turi omeny Dievas? - pasitikslino Kotryna.
- Galbūt. Kuo ilgiau apie tai galvoju, tuo mažiau tikras esu. Ar Dievas, ar Didysis Sprogimas, ar kažkas kitas – kaip mes galime būti tikri? Mes asmeniškai nepatyrėme nei vieno, nei kito. - pasakė Vilius.
- Tiesa, bet juk yra mokslininkų įrodyti dalykai, sprogimas, evoliucija, natūrali atranka ir taip toliau. - Jurga bandė nusileisti ant žemės.
- Pripažinkite, tikėjimas turi savo pliusų. Milijonai žmonių tiki įvairiausiais reiškiniais, teorijomis, aiškinimais ir istorijomis. - priminė Kotryna.
- Gal ir turi. O gal tai tik fantazijos, kurios suteikia ramybės ir tuščių pažadų? - skeptiškai nusiteikęs Tauras nepasidavė.
- Man atrodo, jei religijos būtų visiškos, nepagrįstos nesąmonės tiek žmonių jomis netikėtų.
- Pasaulyje daug idiotų. Pažiūrėk į mano mokyklą.
Draugų debatai pasukdavo įvairiomis kryptimis. Jų nuomonės da-nai išsiskirdavo, dėl ko buvo tik įdomiau. Kartais juoko forma, o kartais rimtomis temomis. Be to, darėsi vis sunkiau ignoruoti ir apsimesti, kad tavęs nedomina priešinga lytis. Hormonai daro savo, niekur nepabėgsi. Ne paslaptis, kad pavasarį prabunda ne tik gamta, bet ir žmonių jausmai.
Viliaus kambarys buvo nedidelis, bet jaukus, tvarkingas ir šviesus. Keletas fotografijų su gamtos vaizdais, tiksliau kalnų ir jūros nuotraukos, kurias pats nufotografavo, o mama įrėmino. Rašomasis stalas, rūbų spinta, lova, knygų lentynos, kėdė, asmeniniai daiktai, viskas turėjo savo vietą. Vilius gulėjo ant lovos, sunėręs rankas klausėsi muzikos per nešiojamąjį kompiuterį, pėdom linksėjo į ritmą. Grojo Bon Iver koncertas, jo mėgstama grupė. Galvojo apie Kotryną. Tamsūs, laisvai žemiau pečių siekiantys plaukai, kaštoninės akys, šiek tiek drovi šypsena, liaunas, proporcingas kūnas. Mergina buvo graži ir patiko daug kam. Vilius ją pažinojo ilgai, jie gerai sutarė, kalbėdavo apie muziką, knygas, piešimą. Natūralu, kad jautė jai simpatiją. Su laiku ji tik stiprėjo ir Vilius suprato, kad turės kažko imtis. Pasakyti, ką jauti tiesiai šviesiai – reikia drąsos. Jis nebuvo tikras, kad pakankamai turi. Kas bus, jei ji nieko panašaus nejaučia ir negalvoja? Kas, jei nieko neatsakys? Arba pasakys, kad nori būti tik draugais? Košmaras. Mintys skraidė už nieko tvirtai neužsikabindamos; įvairios galimų scenarijų užuomazgos nespėdavo išsivystyti į planą, iškildavo vis naujos kliūtys. Galiausiai vistiek ratas grįždavo prie centrinio traukos objekto – Kotrynos. „Nieko aš nesugalvosiu. Nupiešiu jos portretą ir užrašysiu ant atskiro popieriaus, koks reikalas. Kas bus, tas bus“.
Tauras bėgo taku Vingio parke. Medžiai, žolė ir krūmai atgavo vis daugiau žalumos, prarastos žiemą. Skleidėsi pumpurai, augo pienės ir lapai. Jis bėgo vidutiniu greičiu stengdamasis išlaikyti pastovų kvėpavimo ritmą. Bėgimas buvo dviprasmiška veikla. Pradėti, prisiversti kartais būdavo labai sunku, bet jei išsijudini, poto jautiesi atsigavęs ir gyvas. Pirmykštis veiksmas, žmonių atliekamas tūkstančius metų. Tauras kartais įsivaizdavo kaip protėviai bėgiojo paskui medžiojamus gyvūnus, grupėse, su ietimis. Žinoma, pasekmės sėkmingo bėgimo prieš 10000 metų ir šiais laikais nepalyginamos. Nors veiksmas lygiai tas pats. Taurą prisivijo bėganti mergina, vyresnė iš išvaizdos. Jam atsisukus, ji nusišypsojo ir padidino greitį. Jis taip pat. Be žodžių prasidėjo lenktynės. Mergina buvo geros formos, nes dvidešimt minučių bėgo po truputį vis greičiau. Ir nepanašu, kad pavargo. Tauras neatsiliko, bet ilgai taip bėgti negalės. „Po velnių, ji gal profesionali bėgikė? “
- Kas tu? - gaudydamas kvapą iškošė. Ji neatsakė, tik plačiai šypsojosi. Ir nuskuodė toliau. Tauras sulėtino tempą iki ėjimo ir pasuko link namų.
Artinosi vasara. Ketveriukė vėl kieme spardė kamuoliuką. Jie kalbėjo apie mokyklas, pamokas, mėgstamus ir nemėgstamus mokytojus, klasiokus, renginius, varžybas. Jurga įsijautusi pasakojo apie literatūros pamokoje nagrinėjamą lobį – „Vilniaus pokerį“.
- Tai nėra lengvas skaitalas. Reikia įsivažiuoti, įsiskaityti, kartais po keletą kartų tą pačią vietą. Atrodo, kad kiekviename puslapyje yra paslėptų perlų, kurie užrakinti metaforomis, alegorijomis. Todėl neskubu. Mano tėvam irgi labai patiko. - pasakojo Jurga.
- Aš bandžiau ją skaityti praeitais metais, bet nekažką tesupratau. - prisipažino Kotryna.
- O, taip, tikra klasika, - tarė Vilius. - Skaičiau ir kaifavau. Intelektas visgi turi vertę, nors šiais laikais ir nustumtas į trečią planą.
- Hmm, - numykė Tauras. - Aš jos neskaičiau, iš jūsų pasakojimų, man atrodo, ir neskaitysiu.
- Slabakas. - draugiškai pašiepė Jurga.
- Gal nori palenktyniauti su manim, a? Bėgam? - metė iššūkį Tauras.
- Juokauju, juokauju. Nereikia iš karto būti mačo.
- Kokie jūsų vasaros planai? - staiga pokalbio kryptį pakeitė Vilius?
- Aš noriu prie jūros! - iš karto atsišaukė Jurga. - Maudytis, degintis, valgyti arbūzus ir ledus. Mmm…
- Skamba neblogai, bet ilgai tokiu tvarkaraščiu neišgyvenčiau, - pusiau rimtai, pusiau juokaudama sakė Kotryna.
- Bet kur, svarbu dingti iš miesto. Nieko nėra blogiau už vasarą ant asfalto. - reiškė nuomonę Tauras.
- Perdedi, Taurai. Nėra taip jau blogai. Ežerų yra ir mieste, veiklos irgi. - prieštaravo Kotryna.
Vilius vis slapčiomis žiūrėjo į Kotryną, stengėsi įsiminti kiekvieną išvaizdos detalę. Pradėjo piešti jos portretą anglimi and didelio formato popieriaus. Norėjo, kad būtų kuo tikslesnis ir tikroviškesnis paveikslas. Žmogų nupiešti nėra lengva. Mažiausia smulkmena gali iškreipti veidą ar rankas ir nutolti nuo originalo, tai yra, gyvo žmogaus atvaizdo. Todėl jau dvi savaites po truputį, po truputį vis pildė savo darbą. Įsivaizdavo jos reakciją, kai pamatys save ant lapo. Jaudinosi kiekvieną kartą, kai galvojo apie akimirką, kai įteiks paveikslą ir pamatys jos veidą. Manė, kad iš karto atskirs ar naujiena bus gera, ar ne. Darbo dar buvo nemažai, bet jis buvo malonus. Panašiai jaučiasi vaikas, valandų valandas dėliodamas sudėtingą lego figūrą ir matydamas, kaip po truputį artėja galutinis rezultatas.