Iš „Karštas kraštas „Kiškuva“

XVIII.

Kiškių ryškiai vis mažėja,
Įtakoja nužmonėję,
Brakonieriai, miškų vagys,
Ir plėšrūnų būvio badas.

Prie visų kiškių nelaimių,
Dar bažnyčia skleidžia baimę!
„Laisva rinka“ sugalvojo,
Šventint tuos, kurie medžioja:

Kiškį, lapę ar barsuką,
Paukštį, kurs padangėj sukas!
Pavyzdį falšyvą davė,
Kunigas garsios Kernavės.

Mat gyvybę faunos brangią,
Papigiai parduoti stengės.
O tie vargšai „katalikai“,
Kažkodėl labai netikę,

Kad be dievžmogio palaimos,
Nebus taiklūs ir bebaimiai.
Tokia kunigo moralė,
Neatspindi dievo galių:

Viena ranka gyvius kūrė,
O kita jiems teikia šūvius.
Mat Europoj superinėj,
Šaudyt darbas kasdieninis.

Nėr taikos! Bet kam jos reikia?
Juk visi kariauti teikias.
O be karo – bedarbystė,
Taip ir baigiasi draugystė.

Šioj planetoje nėr vietos,
Gatvėje miegot per kieta.
Kai per daug žmogelių šiuša,
Va, todėl viens kitą kruša.