Vaikyčio lopšinė

Ar žinai, vaikyti mielas,
kur buvoja dėdė Miegas
dienomis, kai nieks nemiega, kai dienoja?
Kai žmogeliai, žvėriukėliai ir kitokie kūrinėliai
saulei šypsant ar kvatojant bimbinėja,
maklinėja, šmirinėja, bėginėja ar maknoja?

Sėdi jis, kur nieks nemato, nieks negirdi.
Ir sapnus ryškiausius piešia -
atiduoda visą numiegotą širdį.
- Dar raudonio, mėlio, saulės, žalumos pridėsiu
Ir žiūrėdamas į dangų atsigulęs valandėlę pailsėsiu.

Kai naktis juoda žvaigždžių ganyt išjoja,
lanko žmogų, žvėriukėlį ir kitokį kūrinėlį
ir sapnus iš maišo beria - dovanoja.
Kam spalvotą, kam bespalvį paridena -
taip sapnais visus nukloja.
Juos žmogeliai, žvėriukėliai ir kitokie kūrinėliai susapnuoja.