Apdujęs šokinėju medžiais
Nuo vienos ir ant kitos šakos,
Be kliūčių
Ir be jausmų.
Pasigriebęs blogio tašę,
Šokinėju nuo mirties,
Ant danties vilties karūnai,
Su kostiumu be kaltės.
Iš tavęs aš tai suprantu,
Kad genėt medelį nori,
Nuraškysi jam šakas,
Kuom aš bėgsiu nuo tavęs?
Mirtį lenkt jau negalėsiu,
Bet kuo toliau,
Tik nuo tavęs...