nedoras Katinas

Saulės spinduliai nuauksino ryto dangų. Jame suko ratus mažytis vieversėlis. Jis nutūpė ant obels šakelės ir tarsi kuo susidomėjęs pakreipė savo plunksnuotą galvą. Ir nenuostabu - obelis pražydo. Ji pasipuošė didelais, rausvai ir svaiginančiai kvepiančiais žiedais. Pagaliau atėjo pavasaris! Paukštelis dar kartą smalsiai nužvelgė gležnus žiedelius ir pakilo, kad galėtų išgiedoti kasrytinę giesmę... Visas kaimas dar miegojo, tik pakrūmėje, užvertęs akis į dangų, tupėjo vienas juodas katinas. Tiesa, jis nebuvo visai juodas. Kairę jo ausį puošė baltas lopas. Niekas apie jį nieko nežinojo ir vadino tiesiog Katinu. Katinas neturėjo nei namų, nei šeimininko...
Dabar jis buvo užsiėmęs aukštai danguje skraidančio paukštelio stebėjimu. Ne, jis buvo per daug išrankus, kad ėstų paukštelius. Jam prie širdies buvo "KiteKat". Tačiau tokios šaunios progos pagąsdinti paukščiuką praleisti negalima. Vieversėlis vis dar skraidė padangėje, bet, deja, pamatė kažką valgomo ir kaip kulka šovė žemyn. To Katinui ir tereikėjo. Jis būtų šokęs ant nelaimingo padarėlio, bet kai kas jam sutrukdė. Tai buvo aistringas gamtos gynėjas, kaimynų berniūkštis, stebėjęs visą šią sceną. Jis savo rankoje jau senokai laikė akmenį. Tai buvo labai mažas akmuo, greičiau akmenukas. Ir tada akmenukas buvo panaudotas pagal paskirtį - lėtai, bet taikliai trenkėsi į Katino uodegą. Katinas sumiaukė, tarsi jį būtų ištikusi didžiausia pasaulyje nelaimė ir iš pykčio pašiaušė nugarą. Tokį pyktį jis jautė pirmąkart gyvenime. Kaip tas niekingas vaikiūkštis drįsta tyčiotis iš katinų Katino??? Medžioklės specialisto! Bet tada Katiną suėmė neviltis. Juk jis tik katinas, o jo priešas - žmogus... Nieko negalėdamas pakeisti, katinas lėtai nutipeno šalin. Tai buvo nebe Katinas, o tik katinas...