Tikėjausi, kad tai atrodytų kitaip

Kai buvau dar gyva, dažnai norėdavau, kad Dievas mane atleistų nuo gyvenimo. Kaip aš pasiteisinčiau? Tiesiog atsistočiau priešais Jį, asmeniškai, vienas priešais kitą. Saldžiai nusišypsočiau – “nepyk ant manęs”. Turėtų suveikti – visada suveikia, visi jie tokie, pasiduoda, kai pamato mano šypseną (atseit meilią ir nuoširdžią). Na, jei vis dėlto nepavyks, tai turiu kitą planą – prisipažinsiu kalta dėl visų pasaulio nuodėmių ir pati tuo patikėjusi pravirksiu. Tada jau tikrai Dievas pasigailės manęs, ir parūpins ramią sąžinę.

Per savo trumpą gyvenimą padariau daug kvailysčių.
Tai atrodė visai kitaip nei tikėjausi. Nebuvo jokio Dievo, kuris manęs pasigailėtų. Stovėjau pati viena priešais didelį veidrodį. “Atleisk man”, - su ašaromis akyse tarė atvaizdas, -“aš dėl visko kalta”. Atleisti? Nebuvo juokinga, nei graudu, o tik be galo gėda.

[savęs negalėjau išteisinti, nepajėgiau atleisti]