Išsiskyrimas, bet trumpam

tu man padėsi atsikelt iš ryto
ateisi tyliai prisiglaudus pabučiuosi
į vietą kur nepatogu sakyt

po to mes gersim kavą
stovėsim rasoje po medžiais
o virš mūsų
beribis mėlynas dangus
man taip smagu kad tu šalia
ir taip skaudu tave palikti
žinau
turėsiu  tuoj išvykti
bet meilę tavo vešiuos su savim
o savąją paliksiu saugot tau
dabar tik vieno trokštu ir prašau
kad laikas skrieti neskubėtų
ir kuo ilgiau aš pasilikčiau čia
po medžiais
rasoj paskendęs ir ramybėj
o mūsų sielos sklando danguje
aš vis džiaugiuosi
kaip gera
tu šalia
ir nieko man daugiau nereikia

bet neišvengiamai turiu išeiti
aš nežinau kada išvysiu vėl
šį žvilgsnį mėlynų akių
ir vėl ištarsiu tau myliu
(bet ne laiške ir ne per telefoną
stovėdamas kur gatvės vidury
ar bėgdamas namo arba į darbą)
o rankose tave laikydamas
ir tavo kvėpavimą jausdamas arti

tikiuosi grįšiu
grįšiu greit
ateisiu sapnuose kas naktį
žinau kad mūsų meilei lemta degti
ir šviesti kelią mums lyg švyturiams
kad susitiktume mes vėl
lyg du laivai
mūs laimės uoste