Tamsoje

Katės murkesiu vakaras vėl prisiglaus prie nakties,
Debesų žilus plaukus išdraikęs į dangišką tylą;
Mėnesiena prigluski, brangioji, prie mano peties,
Kai žvaigždžių kuždesy atvirumas prabyla.

Degant tamsai, ateik į mane paslapties žarija,
Kad mylėjimas aukuro ugnį žydėtų ant sielos,
Kad vilties židiny neužgestų švelnumo gija,
Ir nespaustų širdies abejojimo keturios sienos.

Degant nakčiai, prašau, pasėdėk manyje laukimu,
Apkabinusi širdį, tarytum vienintelį draugą,
Paliūdėk manimi, kai aplinkui kažko neramu,
Ir atrodai silpnesnis pats sau net už skirtąją auką.

Dalgio riksmą many iškentėki vilties žolele,
Ir rasotu krauju pamažu rytui širdį nuplauki – 
Šitiek aukščio aplink, o pakilti vis vien nevalia,
Kada tūkstančius metų tavęs savyje nesulauki