7-9 (10?)

Rytoj vertinsime meną. Anksti ryte įžengsime į pilką, prikvėpuotą, tačiau prestžine laikomą salę, pasisveikinsime su objektais, kuriuos ir turėsime vertinti, patogiai įsitaisysime ir paraginsime pradėti. Nutaisysime rimtus, net šiek tek rūsčius veidus – apsimesime, kad labai gilinamės į bandančiųjų mus sužavėti techniką ir atlikimą. Kadangi esame labai svarbūs komisijos nariai, sudarysime įvaizdį, kad rašomės kažką neįtikėtinai svarbaus, nors aš asmeniškai ruošiuosi patobulinti savo gėlytės piešimo įgūdžius. Kai išgirsime, kad pasirodymas baigtas, atsistosime, padėkosime už objektų nuostabų pastangų ir prakaito liejimą dėl mūsų ir išeisime, palikę juos nežinioje. Atskirame mažame kabinetuke vyks aptarimas. Susakysime vienas kitam pastabas dėl nupieštų karikatūrų, prisiminsime jaunystę, tuos laikus, kai mes buvome komisijos vertinami meno objektai, o tada ramiu veidu parašysime balą. Kiekvienam skirtingą, bet stengsimės nepakelti pernelyg aukštai. Pažymys bus tarp stipraus septyneto ir silpno devyneto, beveik toks, kokį kiekvienas objektas gavo ir praėjusiais metais. Gal koks vienas kūnas, kurio spalva arba linijos mums patiks, gaus dešimtuką. Tada ramiai susikrausime popierius, atsisveikinsime su seniai matytais kitais komisijos nariais iki kito karto ir išeisime. Lyg nieko nebūtų buvę. Lyg tų objektų, kurių krentančius prakaito lašus skaičiavau, niekuomet nebūtume sutikę. O po trijų mėnesių grįšime įvertinti meno objektų pažangą. Lyg jie patys būtų menininkai, save kuriantys ir statantys. Lyg jie būtų už save atsakingi ir turėtų galimybę pilnai atsiskleisti. Lyg mūsų vertnimai, pateikti jiems, turėtų bent menkiausios prasmės.