Nuodėmė

Kas mano nuodėmes atleis,
dangau, aš šitaip nusidėjau,
nuo skliauto saulė nusileis
ir verks daugiau jau niekad netekėjus.

Sutems aplink juodai visai,
o aš tik kibirkštį delnuos turėjau,
ne saulę, žvakę tik įžiebs gaisai – 
ir klaus manęs, ko šiton žemėn aš atėjau.

Nuo skliauto spindulius barstei
ir žvaigždę žemėje į žiebt norėjai,
ir viską viską jai davei,
tik nedavei, ko pats, dangau, tu neturėjai.

Žibėjo žvaigždės ten aukštai,
o aš, dangau, taip nusidėjau