Tolėjimas

Aš tavęs vis kas kartą labiau nepažįstu,
Kaipo lietūs nežino savęs prie giedros,
Kaip kentėjimas laimina galią draugystės – 
Kas ją mums, nors ir menką, brangi, išraudos.

Kai tolėju nuo tavojo balso tikrumo,
Lyg akmuo į pakalnę, lyg upės vanduo –
Šia diena ąžuolai pasislėpę už krūmų,
Naktimi po tikėjimu – gležnas želmuo.

O nuvargusiosios lūpos skaudėjimo galią,
Tarsi durklas į širdį nutyli kraujus,
Praradimui palaimina dalį drugelio,
Žvėrimi mirtyje, kad nebūtų gajus.

Ir nekaltinu nuodėme esamo laiko,
Kai žaizda alkana – nėra skausmui ribų:
Toks turėjimas sielą prie sielos išlaiko,
Toks tylėjimas moko vis žodžių kitų.

Nepaseksi man klystkelių – temsti jau temsti:
Teisingiausia klaida padaryta kartu,
Tu numegzki iš buvusio laiko man ramstį,
Iš anos praeities, iš gerųjų vargų.