Juodas Seimo tarakonas

REMIGIJUS BALTRUŠAITIS


              JUODAS SEIMO TARAKONAS
                           
                              Satyrinė poema
                          ir mažiems, ir dideliems


                      1.

Lyg skanaus ragaišio riekė,
Tarp miškų ir pievų driekias
Ujami, mušti, apsvilę –
Skurdūs, vargani Debiliai...

Kas tai? Kaimas? O gal miestas?
Sumuštinis, teptas sviestu?
Pavėjui paleista burė?
O gal... tik tuščia kepurė?

Pažadų prikrautas maišas,
Kuriuo netiki net kvaišas?
Nors kai kas Debiliams žada
Šviesų rojų, o ne badą...

– Už Debilius! Už Tėvynę! –
Suveržiam diržus primynę...
– Dar truputį... dar per skylę...
– Kilometrą... ar... per mylią! –

Iš tribūnų šaukia, klykia
Juokdariai stori, nuplikę...
Tik Debiliuos – šalta, lyja
Ir gyvenimas pelija

Tiems, kas čia dar pasiliko, –
Vištai Onai, gaidžiui Mikui...
Šie tik sunkiai atsidūsta,
Triauškia Briuselio kopūstą,

Svetimų seniai apgraužtą,
Kurs vos sutelpa į šaukštą.
Tylūs, alkani kaip triušiai,
Nors ir dieną, naktį pluša...

Tai tokie jau tie Debiliai –
Viskuom žmonės nusivylę.
Juos visi, kas nori, uja, –
Vargo, skausmo „Aleliuja”… –

Tie Debiliai, Debiliai…
Juose liko tik kvailiai.
Na, ir gal dar  tarakonai –
Gal juodi, o gal… raudoni?

                  2.

Už upelio, palei kelią,
Apkerpėjusioj trobelėj,
Nuo seniai gyveno plonas,
Lyg degtukas Tarakonas.

Arė, sėjo, vargo, plušo,
Kol paseno ir nupušo.
Tik žmona tarakonienė
Vis už grindjuostės pasieny,

Pasislėpus mokė Joną –
Juodą, mažą tarakoną,
Ir sudėti, ir atimti
Duonos trupinius lig šimto,

Džiaugėsi tarakonienė
Ir vis audė mintį vieną –
Pirmas iš Debilių kaimo
Jos sūnus pateks į Seimą!

Bet... gal taip jau skirta, lemta, –
Jei galva tuščia – kaip lempa –
Neišgelbės jokie mokslai,
Kai gyvenimas jau toks jo:

Daug mieliau tarakoniukas,
Ir sušilęs, ir suplukęs,
Kapstės po rūsius, šiukšlynus
Negu po uždavinynus...

Taip užaugo, taip sunoko
Tarsi griežtis ar burokas –
Nors ir nieko neišmokęs,
Juodas, didelis prūsokas.

                3.

Vieną rytą, ankstų rytą,
Tarsi iš namų išvytas,
Ir pražilęs, ir nuplyšęs,
Sunkiai iššliaužė iš plyšio

Lyg degtukas – trumpas, plonas
Tėvas – senas tarakonas.
Vienas ūsas – žilas, ilgas,
Kitas – lyg nulūžus smilga.

Toks atrodė jau tetušis,
Tarakonas tas nupušęs...
– Kuo norėtum būt, sūnau?
– Tai kad, tėve, nežinau... –

Tarė Jonas, ne Joniukas,
Jau ne tas tarakoniukas,
Kurs vis kapstės po šiukšles...
– Žvirbliai jas tegul sules!

Mes į priekį eiti, veržtis
Turim... – lyg Sosnovskio barštis
Laibas, mokė tėvas sūnų,
Nors ir žioplą, po perkūnais! –

Šiukšlių kalnus man palik,
Na, o tu dabar... klausyk! –
Garsiai nutęsė tetušis,
Tarakonas žilaūsis:

– Pats matai, kaip vargstam čia,
Tuos Debiliuos... O valdžia –
Kaip tie inkstai taukuose
Vartos vis kita puse.

– Ne, sūnau, ilgiau taip tęstis
Jau negali... – tarsi skląstis,
Surūdijęs šaižiai tęsė
Tėvo balsas: – Juk mes esam

Iš senos, garsios, garbingos,
Giminės, nors... neturtingos...
Ir į Seimą, tik į Seimą
Turim eit būriais... jei einam!

                  4.

Kitą naktį visas tuntas –
Trečias, penktas ir aštuntas...
Šliaužė, sėlino į rūsį –
Rudapilviai, juodaūsiai...

Tingiai, sunkiai ir lėtokai
Lindo iš plyšių prūsokai...
Šliaužė, lindo... ir vis lindo,
Lyg iš juodo, kiauro indo.

Kai be skaičiaus ir be galo
Jų sulindo, sujuodavo,
Vienas jų senesnis, žilas
Garsiai į visus prabilo:

– Ponai, garbūs tarakonai,
Mūsų daug... gal milijonai...
Bet iš jų mes išsirinkti
Turim ištikimą, rimtą

Šiąnakt iš Debilių kaimo, –
Savo lyderį į Seimą!
– Taip, už lyderį! Už tokį! –
Judino ūsus prūsokai.

Subangavo, suliūliavo,
Kol jie išsirinko... savą!

– Tik už jį! Už jį, už Joną!
Mūsų draugą... Tarakoną!
– O kai jis nušliauš į Seimą,
Atstovautų mūsų šeimai, –

Šaukė, plojo tarakonai
Ir po skuduru raudonu,
Numestu rūsy ties durim,
Savo partiją įkūrė...

Kas tai? Laimė? Ar... nelaimė
Šliaužia iš Debilių kaimo
Lyg degtukas – plonas plonas,
Naujas Seimo tarakonas.

              5.

Naktį tamsią, šlapią, gilią
Iškeliavo iš Debilių
Tarakonas... Velniai rautų,
Sąžiningai dirbti tautai.

Pakeliui, kai kiek nusnūdo,
Žiūri, prišliaužė prie prūdo,
Netoli. Gal ties Šnekučiais,
O gal buvusiais Smukučiais –

Kaimais, iš kurių tik liko
Dilgėlės ir usnys plikos...
Plūgas... apverstos akėčios,
Senas kubilas skylėtas...

Tiek teliko iš Šnekučių
Kaimo, buvusio, smulkučio...
Tarp griuvėsių ant žolės
Snaudė įsauly varlė.

Paryčiui linksma iš šokių,
Grįžo ji, nes ten išmoko
Tarsi grakštų – pas de deux  –
Leisti kurkulus prūde.

– Kva-kva-kva! – vos ji prabilo,
Aidas nusklendė lig šilo... –
Sveikas, Jonai! Kur keliauji?
Kas, sakyk, Debiliuos naujo?

Išdidžiai užrietęs ūsą,
Jonas sunkiai atsiduso:
– Ak, neklausk manęs, Kva-kva,
Rūpesčių pilna galva!

Kur šliaužiu? Tarnauti tautai,
Vargšei, alkanai, apgautai.
– Kva! – nustebo žaliaspalvė
Ir lėtai pakraipė galvą. –

Gal nusprendei dirbt Seime?
– Taip! Jei nori ten, – eime!
Būsi mano padėjėja –
Ir dar sykį nužiūrėjo

Varlę: chm... aukšta, stora,
Lyg kieme žalia tvora,
Gal... ir nieko? Nors... žvairoka...
Na, bet puikiai kurkti moka!

Ir, žiūrėdamas į varlę,
Storą, plačią, žaliaspalvę,
Sučepsėjo, sušnopavo:
– Kaip puiku, ji virs man kavą!

Juodą, stiprią kaip degutas, –
Ir ūsus tuoj ėmė krutint, –
Atsakys į skambučius,
Stalą dengs, priims svečius...

– Tiks, – apsidžiaugė prūsokas.
– Kad... prancūziškai nemoku... –
Gailiai sukurkė varlė.
– Ką? Nemoki? O... parle?

– Ak, pardon... parle... kvarle... –
Kūdroj užkurkė varlė.
– Taip, pridėk dar du žodžius,
Vyriškus ir solidžius: 

– Pavyzdžiui... kad ir – kva-kva!
Kad suprastų ir Maskva!
– Kva! – jei taip, tada puiku! –
Aš – prancūziškai šneku!

Ir iš džiaugsmo ėmė ploti,
Kad ji greit taps poliglotė...

Jei reikės, ir su Maskva
Susitarsiu: – K čiortu, dva!  –
Sukvaksėjo išpūstžandė
Ir laiminga vėl išbandė:

– Kva! Paryžius, Reimsas, Nica, –
Žandus išpūtė lyg picą
Būt prarijusi... Tik Jonas,
Liesas, vargšas tarakonas,

Liūdnas mąstė, kol prabilo:
– Ką išmoksi tuos... Debiliuos?
Atsiduso ir prie prūdo
Nepajuto, kaip išsprūdo:

– Man tos visos kalbos... sunkios,
Jos per daug jėgų išsunkia...
– Angliškai... et, tuščia jų!
Man užteks ir – I love you ...

Tik varlė jo negirdėjo,
Ką jis sakė, ką kalbėjo...
Ji save apsvaigus matė –
Talentingą diplomatę:

– Roma, Briuselis, Niujorkas,
Baliai, pažintys, kurortai...
Kva – kva – kva! Kokteiliai... vynai...
Už tave, brangi Tėvyne,

Skendinti kažkur... tarp girių,
Lyg rūke... toli, Debiliuos... –
Tyliai kurkė plačiažandė,
Ir lyg uždavinį sprendė,

O gal svaičiojo? Pablūdo
Prie aptraukto maurais prūdo:
– Tarp žolių ir kurkulų
Kursiu – partiją Žalių!

            6.

Saulė šildo, vėjas pučia,
Liko pamiškėj Šnekučiai.
Dar toliau – Debilių kaimas,
Tarsi Murkio kailis rainas,

Apiplyšęs, nudėvėtas
It tas kiauras miltų rėtis…
Varganas ir nustekentas,
– Dieve, kaip reikės gyventi?

– Gal patraukti… į šiukšlyną?
Angliją? Aūūū… Tėvyne,
Kur, sakyk, dabar esi
Tu man, kaip žvaigždė šviesi?

– Čia esu… tau… čia esu… –
Sušniokštė virš debesų
Nejučia aukštai iškilęs,
Vos ne pamiškėj Debilių,

Lyg ant blyno – lauko plyno –
Storas, suverstas šiukšlynas:
– Aš – ir darbas, ir Tėvynė
Tau esu… – Tai melas grynas! –

Pasipiktino kaimynas, –
Tyliai snaudęs skudurynas:
– Ir aprengti, ir apauti, –
Sugebu aš... visą tautą...

– Ak, tėvyne, po galais,
Kiek tikėsi pliurpalais
Tų, kurie meluoja... žada...
Pliurpia, tauškia... lyg be žado...

Pasigirti nepamiršo
Snaudusi ir darbo birža:
– Judam, krutam... tarsi girnos...
– Ką, bedarbių gatvės pilnos?

– O iš mūsų darbo – piššš...
– Uodas snapo neįkiš!
– Mūsų popieriuos – tvarka!
Skurdą užkemšam morka.

Jeigu ją atkiši triušiui,
Sotūs bus visi nupušę...
Tik morka! Maža morka...
Ir – Debiliuose tvarka! –

Lyg statinėje sugrūsti
Mąstė valdiški kopūstai.

            7.

Pakelėj, tarp šiukšlių, pūzrų,
Dvokė perpuvęs arbūzas.
O ant jo, lyg autobuso
Stogo, snaudė juoda musė –

Šildės įsauly išpampus
Tarsi žibalinė lempa,
Snaudė, mąstė ar sapnavo
Ji sapne jaunystę savo –

Kaip tada žaviai atrodė,
It ką tik pražydus rožė
Ji – jauna, liekna, graži,
Daug kas sakė: panaši

Į artistę, kino žvaigždę…
– Ak, kaip greit jaunystė baigės… –
Lyg prieš smertį atsiduso
Ant arbūzo sena musė, –

Ir juoda, ir mėšlina,
Tarsi šiukšlių mašina.
– Labas, muse! Kiek dar snausi? –
Kvarktelėjo jai į ausį

Pasipūtusi varlė,
Didelė kaip kultuvė.
Musė nieko neatsakė,
Tyliai tik pramerkė akį,

Žiūri: priešais tarakonas
Su žalia varle iš šono
Stypso, stovi – tarsi žvakės...
– Fe, iš kur čia ta nukvakus? –

Pagalvojo musė, bet
Patingėjo net kalbėt.
Po sekundės plačiažandei
Ji vis tiek piktai įkando:

– Labas, varle! Kur it puodą
Ant galvos tempiesi juodą
Tarakoną tą... lyg maišą...
Gal tau protas pasimaišė? –

Pasisukusi jos pusėn,
Suzvimbė mieguista musė. –
Pažiūrėki, prie kefyro
Kiek aplipę jaunų vyrų!

Ar matai? Visokio skonio...
Kvaiša, kam tau... tarakonas?
Čiupk, jei nori, bet kurį...
Ką, gal proto neturi?

Ir, išties, šalia upelio
Tuščias mėtėsi pakelis...
Gal kefyro, gal jogurto... –
Įprastas šiukšlyno turtas.

Jį juodai juodai aptiškęs,
Lyg neįžengiamas miškas,
Supo iš visų galų
Juodas pulkas bimbalų –

Musių, vapsvų, varnų, žiurkių,
Šios tik cypė, zvimbė, kurkė...
Rods, aplinkui vien juodavo,
Ir siūbavo, ir bangavo

Lyg aukštai ant abažūro –
Musių nutupėta jūra...
– Ak, yra ką prisiminti... –
Pagalvojo keliauninkė,

Keliauninkė – sena musė,
Suzyzė ir... atsiduso:
– Kur jūs, mano jaunos dienos?
Lyg puodynės... sviesto, pieno?

O dabar kas? Skurdas... krizė...
Nėr jėgų... net šliaužti, skristi
Airijon pas anūkus...
Koks gyvenimas klaikus! –

Letena ji – brūkšt! – per snarglį
Ir – prisiminė vėl varlę:
– Kur keliauji, miela kūma,
Gal susirentei sau rūmą

Prie didesnio, naujo prūdo? –
Musei nejučia nusprūdo...
– O gal jau... sukūrėt šeimą?
– Ne, keliaujame į Seimą! –

Garsiai sukurkė varlė, –
Didelė kaip kultuvė.
– Kur? Į Seimą?! Oi, nugriūsiu! –
Stvėrėsi už kuodo musė,

Ir nuo dvokiančio arbūzo
Perskrido ant kito pūzro.
– Jau geriau kur nors į gamtą,
Šliaužtumėt, jei greit sutemtų…

– Ten mes padarysim tvarką!
– Dieve, gausiu tuoj infarktą! –
Musė griebės už širdies
Ir nespėjusi nusėst

Tarsi popierius išbalo,
Ir – nuo pūzro – šlept! – į balą...
Bet varlė ją greit ištraukė
Už sparnų ir lyg į kriauklę

Mestelėjo ant žolės.
Ak, nebūtų ji varlė! –
Ir trumpai išdėstė musei,
Ko ji traukia Seimo pusėn

Dviese su Tarakonu –
Daug daug žadančiu Jonu...
– Tai jis ką, tupės kaip pūzras
Tam Seime? – Pikta įtūžo. –

O aš vargsiu čia... kaip kvaiša?
Alkana... pakol nugaišiu? –
– Ne! – ir treptelėjo koja, –
Taip nebus! Ir aš... plasnoju...

Koks man skirtumas, kur tūpti,
Ar ant skusto? Ar ant lupto? –
Nuo skridimo kiek pridusus,
Kandžiai šyptelėjo musė:

Man politika dabar –
Lyg lietaus lašai: bar – bar…
Paryčiui į lango stiklą,
O po pietų – nebeliko

Anei ženklo... Po galais,
Atsibodo pliurpalai...

Musė sykį pagalvojo,
Antrą... – ir sparnu numojo:
–  Gal ta Kva – kva, kur ant tako
Tupi, man teisybę sako, –

Vien kėdė... ko ji verta?!
Ketverius metus šilta! –
Gal tikrai... plasnot į Seimą,
Lyg į pasaką... nors šleivą,

Godų, šaltą ir apgaulų
Veidrodžių kreivų pasaulį? –
Blaiviai pagalvojo musė
Ir – nuskrido šiukšlių pusėn...

O po valandos, kitos,
Šiandien ir – ant visados, –
Ten, kur šniokštė musių jūra,
Šiukšlių partiją įkūrė!

              8.

Į politikos šiukšlyną –
Lyg lietuvišką gėlyną –
Sunkiai pamažu, iš lėto
Kaimo vieškeliu dulkėtu
Tarakonas, sena musė
Ir varlė, jau kiek pridusus,
Šliaužė, skrido ir ropojo
Virtine – į šviesų Rojų...

Kiek vėliau, ties Smalininkais,
Kai jų keliai sunkiai linko,
Į kompaniją jiems uodas
Atplasnojo net nuo Skuodo –
Lyg kirpėjas, lyg virėjas,
O gal mero patarėjas
Buvo ten... Ir iš idėjos,
Sako, stipriai padirbėjo...
Kaip nesiurbti, kaip negerti,
Jei išsaugot savo vertę
Nori... Ir esi dar uodas,
O ne kvailas, tuščias puodas!

Prieš pietus ir nuo Veisiejų
Senas žąsinas – teisėjas
Atkrypavo, atgageno,
Sako, išsiilgęs meno...
Nors nei pjovė ir nei sėjo
Niekad pakraščiuos Veisiejų,
Tik tuščiai ir daug tauškėjo,
Bus dabar – tautos veikėjas...
O kai nusileido saulė,
Avinas, višta ir kiaulė
(Lyg rugpjūtį... ar rugsėjį...)
Su dviem paršais atkriuksėjo...

O varlė – kva! Kva! – kvaksėjo,
Uodas zyzė ir bambėjo,
Tik sena, išpampus musė
Viską mintyse per pusę –
Daugino, dalino, dėjo,
Ir vis tyliai sau kuždėjo:
Būsiu – moterų veikėja...
Taip visi... vis ėjo... ėjo...
Iš garsaus Debilių kaimo
Traukė virtine į Seimą...
Tyliai ir didingai plaukė
Nojaus laivas... palei lauką...

Prieky – lyg garbingas ponas
Šliaužė juodas Tarakonas.

                  9.

– Kas teisybė? Kas – tiesa? –
– Gal naktis? O gal – šviesa? –
Gūžčiojo vandens blusa.
– Kam čia aiškintis? Pamirškim... –
Tarė ir vandens paviršium
Nučiuožė... O gal gyvatė
Buvo ten... velniai nematė!
– Tik teisybę žino vėjas... –
Tarė žąsinas – teisėjas.
– Taip, – sukarksėjo višta,
Nei pešta, nei nupešta. –
Man teisybė – miežio grūdas,
Baltas, gelsvas arba rudas.
– Kuo greičiau prilįst prie lovio,
Ten... tik ten – tautos gerovė! –
Sukriuksėjo dryžas paršas,
Ir nuplikęs, ir nukaršęs...
– Man nerūpi, kur pasuksiu, –
Sučepsėjo kiaulė Kriuksė, –
Ar į dešinę, ar kairę –
Tūpsiu aš prie Seimo vairo!
– Premjeru! Tik premjeru… –
Ežere tarp ajerų
Garsiai pliaukštelėjo karšis,
Toks pat storas, kaip ir paršas…
Kiaulė, uodas, lydeka –
Bus nuo šiol Seime tvarka! –

Mąstė iš Debilių kaimo
Tie, kas veržėsi į Seimą...
Mąstė, svarstė ir dėliojo
Sau kortas... į aukso rojų...

              10.

Dar iškrist nespėjus sniegui,
Jau būriais į Vilnių bėgo,
Šniūrais vilkos, šniūrais tempės –
Vištos, kiaulės, varlės, pempės,

Kandys, musės, tarakonai –
Tautiškai... žali, geltoni...
Lyg į daržinę didžiausią,
Kur ką nori, tą padžiausi,

Traukė jie visi į Seimą –
Juokdariai, plepiai, rašeivos...

Naktį tamsią, naktį gilią –
Iš Šnekučių ir Debilių...
Šliaužė pėsti ir ratuoti –
Sako, gauti, o ne duoti.

O po jų – vingiavo šniūrais,
Lipo, dauginos ir kūrės
Lyg prie kūno skaudžios dėlės, –
Mažos, smulkios partijėlės...

Į politiką – lyg cirką,
Pro paminklą Petro Cvirkos
Sunkiai, pamažu, iš lėto
Sostinės gatve dulkėta

Atšliaužė ir... suropojo
Virtinėm – lyg į Altorių... 


EPILOGAS.
Po ketverių metų

Veidas žalsvas ir paburkęs –
Tarsi sėklinio agurko –
Šleivas, storas ir nutukęs,
Ogi buvo kaip degtukas –

Ir grakštus, ir lieknas, plonas
Tas Debilių tarakonas.
O dabar, žiūrėk, kas liko...
Iš to Jono... šleivo, pliko...

Sako, daug tarnavęs liaudžiai,
Vėl į šiltą kėdę šliaužia
Didis ponas, storas ponas –
Juodas Seimo tarakonas.
                                     
                              2012 - 2018

© R. Baltrušaitis