įdomu. mergaitė ten stovėjo nejudėdama. jos akyse buvo išvarvėjusios svajonės, o kraujais pasruvusioje širdyje dar vis dėlto tvinksėjo viltis... ji stovėjo išdidžiai pakėlusi galvą. tiesi kaip vėjo neblaškoma nendrė. jos galvoje švilpavo įkyri, vienuj viena mintis. bet pati ji jos suprasti nebepajėgė. šalia jos stovėjo tuštuma. ji nebyliai bandė jai atsakinėti į klausimus, bet absurdas jai buvo užkimšęs ausis ir atėmęs betkokią viltį praregėti. virš mergaitės galvos praskrido trys balti balandžiai. jie jos nepastebėjo. o ir ji nematė jų. bet dar likusiuose pirštų galuose, kurie sėkmingai melo ir varvėjo į nebūtį, pajautė jų sparnų dvelksmą. ir tai nebuvo vizija. tai buvo viskas, kas liko iš pasaulio po to, kai žmonės pardavė meilė.
Jie nepardavė meilės, bet niekada jos ir nebuvo. Meilės nėra, nes mes pragmatiški žvėrys...
Beje, nusivylimams išsisklaidžius, tu pripažinsi, kad pasikarščiavai.