Neformalūs pūliai

Lengvu, patyrusiu mostu išspaudžiu pūlius. Iš kur jie atsiranda? Turbūt tik pediatras tesugebėtų atsakyt. O aš šį klausimą jau kelintą savaitę uždavinėju sau.
Aš matau skausmo ašarą savo veide. Ir neapykantą veidrodyje. Nemėgstu šio pūlio. Pradedu suprast kiek kainuoja mano šypsena. O gal pūlio dėka rinkt pinigus? Atsisėsiu prie Maximos, ištrauksiu jį. Ir šypsosiuos. Jie galvos, kad kvanktelėjau. Bet aš tik žiūrėsiu į juos ir prisimindamas savo ikipūlinį gyvenimą šypsosiuos. Tai nėra pinigų troškimas. Tai greičiau noras išsiskirti iš minios. Tokį nemažas kiekis piliečių turi. Aš tai nesidėsiu esąs neformalas. Aš tik parodysiu, kad esu labiau pastebimas už juos. Prie jų naivumo baigiama priprast. O prie pūlių? Manau tai pakylės mane. Net patys neformalai stebėsis manimi.
Ilgesingai pažiūriu į savo šunelio akytes... Jau regiu save atlaikantį krūvą žvilgsnių. Jau jaučiuos pasiekęs daug daugiau per valandą, negu neformalai per gyvenimą. Ir staiga panoriu, kad ir antra šunelio akytė nueitų pūliais.