Senamiesčio muzika

Svetimo miesto prietemoje lijo lietus. Dangus buvo pilkas, o aš vaikščiojau senamiesčio gatvėmis, klausydamasis lietaus kalbėjimo.
Pro šalį pravažiuodavo viena kita mašina, nuo ratų tykštantys balų purslai paįvairindavo vienodą lietaus balsą. Palangėse tupėjo pasipūtę balandžiai, o kažkur tolumoje skambėjo varpai, kviesdami tikinčiuosius.
Vedamas varpų užklydau į miesto centrą. Čia buvo jaukiai ramu. Tyliai skubėjo žmonės, tyliai kalbėjo lietus, o varpų balsus pakeitė rami muzika.
Pasislėpęs nuo lietaus po aukštomis arkomis grojo gatvės muzikantas. Magnetofonu jam akompanavo pianinas, o jis iš trombono liejo melodiją ant šaligatvio, ją pagaudavo lietaus lašai ir  nunešdavo gatvėn, tolyn, kol ji ištirpdavo vienodame šnarėjime.
Prigludau prie kolonos. Muzika kalbėjo lietui apie bliuzą, lietus - apie debesis, pilkus ir neramius, slenkančius begalybėn. Klausiausi jų. Lietus prasiskverbė į mano sielą, ėmė lyti viduje muzikos lašais, o iš balų tyško gintariniai purslai.
Pro šalį skubėjo žmonės. Ant jų verkė lietus kartu su ašarose ištirpusia muzika.