Tokia nepaprasta...

“Pieno, kilogramą cukraus, marmelado... Pieno, kilogramą cukraus, marmelado... ”
Pro mane bėgo maža daili mergaitė, gražia žalia suknele ir šiek tiek susitaršiusiais plaukais. Skaisčiai raudonais žandukais ir vaikiško susirūpinimo kupinomis akimis. Vienoje rankytėje, it parašiutą plaikstė didžiulį “Maximos” maišą. Labai skubėjo.
        Nė nežinau kodėl, tačiau ėmiau bėgti paskui. Negalėjau atitraukti akių nuo žavios vaikiškos fizionomijos, kuri vis tolo nuo manosios.
        Bėgom ilgai. Itin dulkėtas žvyrkelis darė savo. Man ėmė stigti oro, akys pridulkėjo, ėmė ašaroti, bet sustoti neįstengiau. Tiesą sakant, net minties tokios nebuvo. Gal ji mane užbūrė... nežinau.
        Bėgau ir bėgau ir bėgau. Nemačiau kur, nežinojau kodėl, tačiau už kelių metrų švysčiojanti žalia suknutė ir išsitaršę pilkšvi plaukučiai, tempė mane paskui save.
        Mes pasisukom. Mergaitė sustojo. Sustojau ir aš. Ji nervingai dairėsi, lankstėsi, kuisėsi kišenėse... Paskui atsisuko.  Man net pasirodė, kad į mane... Mačiau jos susirūpinimo ir baimės iškreiptą veidą. Staiga iš kišenės ištraukė monetą. Nurimo. Išsišiepė ir stipriai suspaudė ją savo delniuke.
        Prieš mus - maža krautuvėlė. Nedrąsiai užlipusi laiptais, mažoji šiaip ne taip atvėrė surūdijusias senas duris. Užlipau ir aš. Už prekystalio sėdėjo klaiki pardavėja. Pačioje krautuvėje smirdėjo, aplink lempą skraidė musės... “uh...”
        Atsisukau į ją. Mergytė, įsitaisiusi ant krepšiams skirtos lentynėlės, ant prekystalio padėjusi ir ištiesinusi didįjį maišą, rimtu, protingu žvilgsniu “skaičiavo” monetas. Šyptelėjau. “Kaip miela...”
        Pardavėja, atitraukusi savo šlykščiai barščiais išbuzotą snukį nuo laikraščio, vis dėlto pažvelgė į pirkėją. Pamačiusi, jog tai tik penkiametė mergaitė, susiraukė, čeptelėjo porą nepasitenkinimo kupinų “čeptelėjimų”, supūškavo ir galų gale atsistojo. Buvau bepradedąs ploti.
- Ko... Ko nori?
- Man prašau, marmelado, va tą ten... Paskui dar man cukraus kilogramą, ir... ir... kefyro.
    Moteriškė pasilenkė, paspoksojo kažkur, paėmė indelį vyšnių marmelado, maišelį cukraus, dar paspoksojo, atsisuko. Suraukė antakius.
- O tau mama ne pieno nupirkt liepė, a?
- Oi. Oi oi oi... oi. Tikrai. Pieno man.
    Ir taip raudonus žandukus papuošė dar skaidresnis raudonis. Nuleidusi galvą mergaitė slapčia dirsčiojo į moterį, kuri galiausiai sudėjusi visas prekes ant stalo, maigė skaičiuotuvo mygtukus.
- Šeši litai, penkiasdešimt du centai.
    Mergytės veidą perkreipė siaubas.
- Bet gi aš tiek neturiu…
- Tai kas dabar bus, a?
      Atsitokėjau. Ėmiau raustis kišenėse, kurios kaip tyčia prilipo prie kojų. Abi “moterys” sužiuro į mane. Ištraukiau dešimt litų. Padaviau pardavėjai. Mergytė žiūrėjo į mane nudelbusi akis. Laukė, kas bus toliau. Rankytėje ji tebelaikė savo pinigėlius. Sugniaužiau jos delniuką savo ranka.
- Mamai sakyk, kad grąžos neliko. Bus saldumynams...
      Mažutį skaistų veidelį papuošė angeliška šypsena. Akytės sužaibavo. Mergaitė ištraukė savo kumštuką man iš rankos ir stryktelėjo nuo lentynėlės. Griebė maišą su produktais ir nustraksėjo link durų. Prie jų sustojo. Atsigręžė. Dar kartą pažvelgė į mane savo nuostabiai nepaliestom akytėm.
- A... Ačiū.
      Nelaukė mano atsakymo - nebūčiau nieko ir sakęs, išdūmė pro duris...
    O aš susirinkau grąžą, trinktelėjau tas pačias surūdijusias duris ir pasukau žvyrkeliu atgal.


 

                                                      Vaikai - tai stebuklas.
                                                    O stebuklais tiki ne visi.