Juodi,šlykštūs,vienodi...

Žiema. Gruodis. Maloniai šalta naktis. Už lango žvarbus vėjas, nors pažvelgus atrodo, taip ramu, taip tylu ir šilta... Nėra žvaigždžių..
Nesimato ir mėnulio... Pasislėpė? Bet, kad nėra kur! Dangus giedras...
Tačiau į jį pažvelgus nieko nematyti.. Jis toks pat apgaulingas, kaip ir žmogus: juodas, rustus, baisus. Kiekvienas žmogus toks būna.. net ir jis... net ir aš... Danguje, kaip ir žmoguje, kaupiasi pyktis; jis auga ir auga, ir auga... galiausiai sprogsta.. Tačiau iš dangaus nepasigirsta šlykštūs, ausis veriantys keiksmažodžiai ir nepasipila baisūs, prieš nosį išnyrantys kumščiai...
Dangus-geras... Dangus-kitoks... Kai jis pyksta iš jo krenta kažkas.. kažkas baltas.. kažkas toks tyras ir švelnus, toks gležnas ir nekaltas... toks... kažkoks...
Vaikia tada ima šaukti: "-Valio! Sniegas! Sninga! pagaliau! valio... ". Bet laimingi buna ne visi, ne visi džiaugiasi... Gal iš tikrųjų nei vienas nesidžiaugia.. Visi apsimetinėja.. VISI JŪS VIENODI... visi... ir jis... ir aš.. Mes juodi, šlykštūs, vienodi padarai... Pažvelkit-mes apgailėtini.. mes idijotai... Ir jau niekam nebesvarbu, kad pasaulis nuėjo velniop, kad gyvenam mėšlo krūvoj...
Juk mes-juodi, šlykštūs, vienodi padarai...



[Parašyta 2001 12 02]
<Šis kūrinys neatspindi dabartinio mano požiūrio į pasaulį ir žmones.. >