Ilgesys

בס“ד

Ilgesys

Grįžau į namus. Užverdu arbatinuką. Į puodelį pripjaustau imbiero šaknų, išlukštenu kakavos pupules ir sudedu į indą. Užpilu verdančiu vandeniu. Atsisėdu ir žiūriu, kaip sirpsta gėrimas... Ilgiuosi žmogaus kurio nepražystu. Man patiko ir panorėjau surišti su juo savo gyvenimą. Ilgiuosi, ir nesuprantu, ar šis ilgesys daro mane laimingu, ar jis kankina. Tikriausiai per trumpai bendravau, įspūdis nors ir stiprus, bet sąmonė jo nesuvokia. O gal dar nespėjo susivokti, nes jis šviežias. Reikia laiko, kad suprasčiau ką jaučiu ir ko noriu. Arbata sirpsta, o gerti neprisiverčiu. Daug gražiau ją matyti tokioje pozicijoje.

Mano bičiuliai išprovokavo pradėti piršlybų procesą. Daug metų vengiau bet kokių ryšiu su moterimis. Auginau vaikelius iš pirmosios santuokos, todėl nutariau pasiaukoti dėl jų. Santykiai su vaikeliais buvo sudėtingi, tad nenorėjau jų komplikuoti situacijos įtraukiant pašalinį žmogų. Vaikai paaugo ir išsivaikščiojo savais keliais. O aš likau vienas. Prie šios padėties pripratau, todėl nesijudinau ir nieko nekeičiau. Esu dėkingas savo draugams, kad jie neleidžia miegoti ir mėgautis viengungio gyvenimo komfortu. Protu suprantu, kad šis komfortas yra paprasčiausiai pripratimas ir tingėjimas keistis.

Prieš kelias savaites draugai paskambino piršliui. Po pamokų nuvežė mane į Ramot Alef. Ten pirmą kartą išvydau Rav Dovid Golnšteiną.

Mane stebina, kad tavo šeimyninius reikalus tvarko draugai. Jei nori sukūrti šeimą, reikia būti aktyviam. – Patarė Rav Dovid. Jo balsas buvo malonaus tembro. Kalbėjo ramiai. Bet mane erzino, kad jis mane moko, kaip reikia gyventi. Tylėjau ir klausiausi. – Iš kur tu atvykai?
Iš Lietuvos. – Atsakiau.
Iš kokio miesto?
Klaipėdos.
Kleipos?
Anksčiau vadinosi Memel.
A, Memel. Ten kažkada dirbo Rav Isroel iš Salantų. Legendinė asmenybė. O ką tu ten darei toj Kleipoi?
Mokiausi universitete.
Tu turi aukštajį išsilavinimą?
Magistrantūra.
O kokioje srityje?
Esu muzikos magistras.
Įdomu. Moki dainuoti? Tai gerai. Šeimyniniame gyvenime labai pravartu mokėti dainuoti. Turi dainų repertuarą? Reikia mokintis. – Toliau dialogo necituosiu. Man paaiškino, kad turiu aktyviai ieškoti žmonos. O aktyviai nenoriu. Todėl tylėjau. O kodėl nenoriu? Nes bijau, esu jautrus. Nes daug metų save atribojau nuo, bet kokio nefamiliaraus kontakto su moterimis. Todėl dabar esu labai pažeidžiamas. Įsimylėti galiu greitai ir bet ką, nes esu labai išsiilgęs šeimyninio gyvenimo. Rav David paprašė, kad atvykčiau pas jį pasisvečiuoti. Jis rengia šabo pokylius. Sukviečia daug žmonių ir stengiasi žmonėms įkvėpti dvasingumą. Taip pat dar vienas, puotos tikslas, supažindinti žmones kurie nori sukurti šeimą. Nenoriai, bet sutikau po kelių savaičių atvykti.
Bičiuoliai surado vietą kur nakvojau. Tai buvo Reb Isroelio tėvai. Jie su džiaugsmu mane priėmė. Po Maariv maldos nuėjau, pas Rav Dovid į namus. Ten išvydau būrį moterų ir vyrų. Įvairaus amžiaus. Rav David pasakojo ikvėpiančias istorijas, dainavo dainas. Kas keletą minučių visiems pristatydavo puotos dalyvį. Trumpai jį pagirdavo ir prašė, kad jis ką nors apie save papasakotų...

... Atkreipiau dėmesį į vieną merginą. Jį kilusi iš Ukrainos, Dnepropetrovsko. Ji miela ir jausminga asmenybė. Jos kuklus elgesys įstrigo mano vaizduotėje. Ji kukli, bet drąsi. Kalbėjo aiškiai ir išraiškingai. Karta, kai vienas žmogus papasakojo savo istorija Mergina susigraudino. Ji tyliai verkė. Pastebėjau ir pasiūliau nosinaitę kuri gulėjo ant stalo. Mane sujaudino šios asmenybės jausmingumas.

Kitą dieną mokiausi sinagogoje „Ran“. Po Minchos dar karta nuėjau, pas Rav Dovid ir pasakiau: „Man patiko Sara, ar galėtumėte... Kažką pagalvoti šia tema? “

Supratau, aš jos paklausiu. – Atsakė Rav Ravid.
Ačiū. – Po šabo grįžau į Maale Adumim. Gurkšnoju arbatą ir ilgiuosi. Senai, nejaučiau tokio jausmo. Todėl jis malonus, o iš kitos pusės apėmė baimė, kad aš jei nepatiksiu, baimė, kad mane atstums. Gal būt dėl šios baimės nedrįsau iki šiol sukurti šeimos. Gal būt turiu per daug metų ir per daug patirties... Aš ilgiuosi. Pasiilgau, nors ją mačiau tik keletą akimirkų. Geriu arbatą ir jaučiu ilgesio skonį.
 

2

Per pietų pertrauką išėjau į kalnus pasivaikščioti. Pasiėmiau fleitą. Eidamas kloniu grojau valsą kurį išmokau prieš kelias dienas. Sutikau David Juda, jis ropštėsi per akmenis. Pamatęs mane šiek tiek sutriko. Norėjo sprukti, bet pamojau ranka kad ateitų.

Aš jau pavargau, noriu grįžti. – Teisinosi Juda. – Aš jau laimingas, man užteks kelionių. Ieškojau šofanų. Jų ten nėra. Tikriausiai pasislėpė.
Pagrojau su fleita kelis garsus trečioje oktavoje. Šofanai išsigandę išlindo iš savo slėptuvių ir šokinėdami per uolas skuodė į mišką.

Žiūrėk štai jie. – Džiaugėsi Juda.
Kas juos medžioja?
Nežinau. – Juda pakraipė galvą. – Manau, kad juos gaudo lapės... Prasideda smėlio audra. Vėjas iš Sibiro skrenda per dykumą ir kelia dulkes. Matai pilkus debesis šiaurėje? Tai dulkių debesys. Man visada skauda galvą, kei prasideda dulkių audra. – Kelias minutes tylėjome ir grožėjomės debesimis. Pagrojau kelis kūrinius su fleita. Grįžtant paskambinau Reb Davidiui ir paklausiau, ar kalbėjosi su Sara. Jis pranešė, kad ji nenori susitikti.
Bet kokiu atvėju, buvo įdomu išgyventi kelias svajungas, ilgesingas akimirkas.