Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







      Abu jie buvo atskirai. Vienas žinomas. Labai. Tačiau miręs. Kitas irgi žinomas, bet nelabai, užtat nemiręs. O nuojautos po žmones, kaip suprantu, irgi išmėtytos ne po lygiai, tačiau man įdomu buvo matyti juos susiėjusius kartu... kad ir į nuotrauką. Tai nesunku, netgi montažo nereikia, jeigu jie terūpi tik sau. Tačiau atsitikę taip, kad man jie nerūpi tik sau. Ir šit, susiėjus jiems į nuotrauką, iškėliau, kaip montažą prieš save panašiai kaip PIVAŠIŪNŲ šVČ. MARIJĄ – NULIŪDUSIŪJŲ PAGUODA popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 metais vainikuota.
Tyli Marija, tyliu aš, o Jėzus Kristus ant jos kelių, sujudo, sukruto.
– Nebijok, sūnau. Jie tave vis tiek kals. Ne šitie, tai kiti. Dievui reikalinga tavo auka, o žmogui – tavo kryžius, – pasakė motina savo sūnui.
– Žinau, mama, žinau, tačiau man gražiau, kaip tu su dzieduliu pašoki..

_______ Žiupsnelis po beveik 10 metų ______

Gal ne paveikslas,
Gal tik mano akys,
Bet švietėsi
Nuliūdusių Paguoda –
Švenčiausia Marija iš Pivašiūnų.
Nesižegnojau,
nes atrodė
Šviesa paveikslo ne todėl,
Kad akimis sugavęs,
Stebuklą aiktelėčiau
Viešpaties vardu.

Tiek metų rėmuose!
Ir visą laiką ta pati.
Ant rankų laiko Jėzų Kristų,
Susėdę supasi mėnulio delčioje.
Ir net sūnus neauga.
O reikia juk kažką Marijai pasakyt.

Ir pasakiau,
ištiesdamas rankas
į liūdintį paveikslą:
– Išeik iš jo, Marija. Atsigauk!..
Ir leisk man panešioti tavo sūnų.
Erdvės nedaug,
Bet vis dėlto – daugiau:
Du kambariai, virtuvė,
Trys langai į kiemus žiūri.
Jei nepatiks -
Galėsi grįžt atgal.

Paveikslas švietėsi
Ir, regisi,
Kad mano žodžiai
Taip pat šviesos šešėlį numetė ant jo.
Susikaupiau ir reikia laukt...

_________ Pilypukas tampa Pylipuku _______

O dabar? Taip, taip, dabar, tuoj pat, kai atsiveria regėjimai į Savęsp, kai regi ir girdi, ne tik, ką panūdęs girdėti – regėti, bet ir ko nesinori. Pamatęs šalia Pilypuką, pamaniau, kad nereikėtų jam būti tokiu, koks iš tikrųjų yra. Net ir išvaizda ne. Pirmiausia būtent todėl, kad jis sielos, dvasios vaikis, kad jis smalsus, kad raganos tokius keičia į savus vaikus, o motinos dažnai net nepažįsta, kad šieji primesti, primestinukai, kad jie pakaitalai.
Pilypukas gi, žiūrėdamas į naujai įrėmintą nuotrauką ir rodydamas joje, kaip anksčiau taręs, „labai žinomą, bet mirusį“, teiraujasi – kas jis?
– Josifas Visarionovičius, – pasakiau nedrąsiai
– O šis, mažesnis? Kokia įdomi jo kepurė...
– Tai budionovka, jeigu ir aš neklystu. Po ją gi Vladimiras Vladimirovičius, – pasakiau pašnypšdamas pro plastmasinius dantis ir pajausdamas, kad taip jie šioje šnektoje padeda. Pasiskubinau užversti nuotrauką, kad anieji mudviejų negirdėtų – neregėtų ir paprašiau smalsų pašnekovą:
– Dabar tik atsimink, o paskui pagalvok, ką dabar išgirsi. Nuo šios valandos, nuo dabar tiksiančių jos sekundžių tavęs nevadinsiu pi, pi, pi Pilypuku. Vadinsiu tave py, py, py Pyyylipuku. Oi, tu dar nežinai, kaip doram žmogui reikia nebūti savimi. Mokykis savimi tikru nebūti. Tai mano pirma tau pamoka. Ji labai netobula, betgi... Kitąkart, atėjusiam čia, ir drabužėlį pakeisiu.

Ką gi, mažyl Pylipuk,
ne kokie reikalai mus užklupo.
Vėjas pusto po sielą,
ūkauja tartum po žiemą.
Numanau, kad jam šitaip šilčiau,
bet užsimiršti ir jam nereikėtų –
apšilus truputuką trobelėj mažoj,
sugrįžki į žiemą, o vėjau,
sausis gi, sausis –
žiemoje tavo darbai...
2019-01-17 19:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą