Burba ir zuikis Martynas

Burbiškių pievoj Burba gyveno.
Tyliai gyveno, panosėj burbleno.
Burbleno, kad pieva visa lyg išminta.
Burbleno, kad šalta, burbleno, kad šilta.
Kad vienas stuksena, o kitas lapnoja.
Kad trečias verkšlena, ketvirtas kvatoja.
Burbleno pavasarį, vasarą, žiemą.
Ir virdamas valgį, ir šluodamas kiemą.
Taip būtų jis viską visai išburbėjęs
Ir būt iš jo likęs ne Burba, o Bėjas.
Bet laimei, protingasis zuikis Martynas
Suskato pamokyt burbeklį kaimyną.
- Mielasis, nereikia, - subūsi, susensi,
Jei trisdešimt kartų per dieną burblensi.
- Išties, - tarė Burba, - per jaunas nupliksiu.
Verčiau kiek burbėsių senatvei paliksiu.
Kaip tarė - padarė. Dar kiek paburbėjo -
Raudonų avyčių ganyti išėjo.