Sužadėtinė Vampyrė

Kai visi žmonės gyvena gyvenimą, džiaugiasi saulės spinduliais, kiekvienu jos tvykstelėjimu, aš miegu... Kai dieną plaukia debesys, pūkuoti angelo plunksnų debesys ir gėlės teikia nuostabią šilumą, aš miegu.. Gėriuosi kiekviena „malonia“ saulės šiluma, tamsoje. Tik tenai galiu jausti kaip gera egzistuoti. Nejaučiu jokios šilumos, man nerūpi saulė, debesys, medžiai, gėlės... Man tereikia egzistuoti. Tereikia žinoti, kad aš esu ir jie apie tai numano.
Dieną miegu, naktį gėriuosi šiuo nuostabiu gyvenimu, jo suteikta galimybe jausti šiltą, gardų skonį, kai manimi teka tas dieviškas eliksyras padedantis man išlikti... Kiekvieną naktį palieku savo namus tam kad galėčiau pasigrožėti nuostabia naktimi. Mėnulis... Pilnatis.. Aplink tamsu, tylu, ramu.. Vienintelės žvaigždės stebi mane, mano kraupų pasivaikščiojimą. Einu kiekvieną naktį tuo pačiu pramintu taku, mišku, kaip šmėkla praskrieju.. Tik kiekvieną naktį aš pasuku vis kitur vingiuojančiu keliu. Manęs laukia ir bijo, nes žino, kad aš greitai ateisiu. Pamatau tą dievišką būtybę ir įsisiurbiu į pačią gležniausią kūno vietą, nepakartojamas jausmas. Kiekvieną kartą junti vis didesni malonumą, dar didesnį polinkį į tai... Nori dar ir dar. Kartas po karto egzistuoji tik tam kad atimtum iš kitų gyvybę, tik tam kad kiekvieną kartą taptum vis stipresne ir žvalesne.
Gyvenimo malonumas, troškimas žinoti ką reiškia egzistuoti, tačiau su kiekvienu mėnulio patekėjimu aš išeinu iš tamsos ne vien tam, kad pasotinčiau savo aistrą tam gardžiam gėrimui, išeinu tam, kad nebūtų taip liūdna, išeinu tam, kad rasčiau tave, savo amžiams paskirtą būti su manimi draugą... Kiekvieną kartą jausdama malonumą mastau ar tai tik ne tu, bet taip pat kiekviena kartą nusiviliu ir be pasigailėjimo leidžiu tai būtybei išsilaisvinti nuo manęs...
Grįžtu namo, į tamsą kurią aš laikau savo motina, kuri mane visada globoja... Lipu aukštyn link savo jau 200metų „lovą“ ir stengiuosi užmigti, tačiau kiekvieną kartą užsimerkdama matau tą kraupų vaizdą, pasilikusį man atminty nuo kito gyvenimo... Rytas.. Kaklą skauda kaip niekad.. žaizdelės“ niekis, tikriausiai su sagtimi netyčia miegodama prasidūriau“. Veidrodis, o taip aš save matau, taigi nepasitvirtina tie klaikūs pamąstymai apie... Sėdžiu ir žvelgiu į save.. aiii... sagtimi prasidūriau pirštą, kraujas... Kaip beprotė griebiu ir laižau kiekvieną jo kraštelį.. kas man nebežinau.. Kažkas įėjęs į kambarį ir pažvelgęs į veidrodį ėmė siaubingai klykti... Nežinau ką matė tasai žmogus, žinau tik tai, kad tai jau buvau ne aš...