Rašyk
Eilės (71350)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mūsų laiptinės rūsį labai mėgo šikšnosparniai. Iš ten jie priklysdavo ir į mūsų butus, išsigandę įsipainiodavo tarp užuolaidų, klykdami sprukdavo po lovom, tačiau visuomet laimingai ištrūkdavo į laisvę.

Kartą, šiltą gegužės pavakarę, sparnuotas žvėrelis įskrido į lauke miegančio kūdikio vežimėlį ir sukandžiojo iš baimės paklaikusią ir mėginusią pričiupti jį kūdikio mamą. Po gan groteskiškos kovos, toji spėjo užvožti vargšą „Nike“ kepure ir, prispaudusi ją akmenimis, iškvietė visas įmanomas pagalbas. Ir čia pasirodė Mikalajauskienė – tinkamai neišeikvoto plepumo ir neskrupulingumo derinys. Triukšminga begėdė boba, kuri, kad ir kaip tai buvo baisu, atstovavo šikšnosparnių apsaugos draugiją mūsų rajone. Tačiau dar baisiau buvo tai, kad tąkart, sutikusi mane žioplių minioje, ji išsprogdino savo akis ir pridengusi lūpas delnu tyliai pratarė „Žiūrėk, kad ir tavęs nesuskaičiuotų“. Mikalajauskienei  atitraukus ranką įsistebeilijau į jos ūsiukus virš lūpos, panašius į vėjo šuorų nuguldytus meldus ir, tarytum, išgirdau tęsinį: „Neprarask švento smalsumo“.

Galai žino ką ji norėjo tuo pasakyti, juk tik vėliau išaiškėjo jos polinkis į paranojinę šizofreniją. Tuo metu Mikalajaukienės simbolinė kalba man reiškė tik tai: būti suskaičiuotai tolygu būti padėtai ten, kur aš visada būsiu prieinama tiems, kurie iš manęs darys sau patogų subjektą. Jau tada supratau, kad vien talentai ir asmenybės skleidžiasi, o vidutinybės bujoja. O čia dar toji šikšnosparnių apsaugininkė su pranašystės dovana ir lozungais tiesiai į širdį, tiesiai ten, kur visos galimybės tiek skleistis, tiek bujoti beveik vienodos – nelygu ką pasirinksi. Taigi, galėjau rinktis neprarasti švento smalsumo, arba flirtuoti su kasdienybės bobiškumu – pajungti save plepėjimams, nuoboduliui ir dulkių šluostymui nuo niekada nepasikeisiančios savęs pačios.

Nusprendžiau naktį praleisti mūsų namo rūsy – vietoje, apie kurią vien pagalvojus suimdavo nirtulys. Užsidaryt jame sumaniau ne tam, kad atlikdama kažkokius gyvybei gręsiančius triukus, žaisčiau su gyvenimu. Buvau įtikėjusi – jei pavyks peržengti savo didžiausią baimę – gyvenime pavyks viskas.

Atsimenu dieną, kai tėvai išvažiavo pas močiutę į bulviakasį. Prieš mamai užtrenkiant žigulių devintuko duris į mašinos priekinį stiklą rėžėsi strazdelis ir ji būgštaudama pratarė: „Blogas ženklas“. Tėčiui, kaip ir kiekvieną dieną, kai jis negerdavo, pritrūko kantrybės, tad užvedęs variklį liepė uždaryti mašinos duris. Kai jie pajudėjo, sėdėjau ant neseniai perdažyto laiptinės suoliuko. Jis buvo žalias. Ir, galbūt, dėl to vis sulaukdavo savo atžvilgiu replikų: „Kokia šlykšti spalva“, „Kodėl ne sidabrinė? “, „Kada čia spėjo? “ – maždaug tokių. Tačiau jam, lyg tikram daugiabučio mizantropui, terūpėjo šalintis ir atsiriboti nuo kiekvienos nuomonės, o ypač tokios, kuri yra tokia pat nereikšminga, kaip ir ją tariantys žmonės.

Tėvams išnykus už posūkio, prie manęs prišoko dvi draugės ir pasiūlė rūsy pažiūrėt ką tik gimusių kačiukų. „Dar akli, – viliojo, – mažyčiai, vos cypia“. Nusileidome ir ilgu pusmetrio siaurumo koridoriumi tylutėliai slinkome link pažadėto kačių guolio, staiga, draugės pasileido bėgti atgal ir viena kitą ragindamos: „greičiau, greičiau“ užtrenkė priešais mane lauko duris.

Kol ten lindėjau – į mane artinosi tamsa. Su visomis rūsyje ir manyje slypinčiomis baimėmis, su žiurkėmis, kažkada, vaikystėje, kviestomis dvasiomis, pabaisomis ir mintimi, kad daugiau niekada nepamatysiu dienos šviesos, niekuomet neištrūksiu ir nesusitiksiu su savo išvažiavusiais kasti bulvių tėvais. Kokie geri tuomet jie man atrodė, tokie nepasiekiami ir kaip niekad reikalingi.

Bet labiausiai gąsdino šikšnosparniai, kaip įsivaizdavau, turėję pasirodyti vos pajutę žmogaus baimės ir nevilties kvapą. Ir, žinoma, jie, pagal visas įbaugintos vaizduotė taisykles, privalėjo išgerti mano kraują.

Draugių kerštas uždaryti rūsyje mane dėl to, kad, neva, ir aš buvau vieną jų kažkada uždariusi (nors tai buvo tikrų tikriausia netiesa), man pasibaigė ligoninės palata, kateteriais ir raminamaisiais. Ir, ko gero, visą gyvenimą trunkančia neuroze.

Nuo tada nė karto neprisiliečiau prie rūsio durų, o štai dabar, mąsčiau, pats laikas, nežinant su kokiomis kliūtimis teks susidurti, čia praleisti naktį.

Taigi, mano konfrontacijos tikslas, proveržio taikinys buvo slaptinga, bauginanti skraidančių kraugerių, aklų kačiukų vėlių, drėgmės, pelėsių ir tamsos stichija. Mano pradžia ir, kaip norėjau tikėtis, pabaiga. Alfa, omega ir matematinė konstanta pi. Mano viskas. Mąsčiau taip:  jei man skirta skraidyti, po nakties rūsy privalėjau nustoti šliaužioti.

Naktis, kuomet pasiryžau, kvepėjo žydinčiomis liepomis. Šilta ir niekuomet iki galo neįmenama lakštingalų giesmė ramino protą ir aš, nors ir išgąsdinta beprotiško sumanymo, įsiklausiusi į jų čiulbėjimą, tikėjau viso to prasme. Tikėjau, jog atlikusi užsibrėžtą tikslą, sulauksiu pačių geriausių pasekmių, kad veiksmai ir jų atoveiksmiai subrandins manyje pergalingus vaisius.

Tik išėjusi iš namų, lauke išgirdau krizenančią merginą ir falcetu jai besimeilinantį kaimyną. Porelė, kaip man rodėsi, užėjo į gretimą laiptinę ir ėmėsi poroms būdingos dvejonių ir dejonių dueto harmonijos. Įsmukau į rūsį ir paskui save tyliai uždariau duris. Tuo metu net nepagalvojau, kad kiek šaižų stenėjimą ir kukčiojimą skleidžia kas nors kitas, o ne paskui mane užsidarančios rūsio durys.

Lipdama žemyn uodžiau savo megztinio apykaklę, kuri kvepėjo mėgstamais  mamos „Envy“, rankoje laikiau maišelį, kuriame nešiausi tėčio peilį ir taip mėgstamą, visiems gyvenimo atvejams tinkantį pieną.
Tik atsirakinusi duris vėl išgirdau kažką stenant.

Maniau, kad tai šikšnosparniai, kurie šiuo metu, galbūt, sapnuoja sapnus, ar serenadų grauduliu kviečia poruotis savąsias pateles. Jau žinojau, kad šiais padarais manęs neįbauginsi, juk, kas anksčiau kėlė baimę, tebuvo nežinojimo spragos, kurias mėginau užpildyti siaubo mitais ir įbauginta vaizduote.  Tačiau atsargumo dėlei iš maišelio išėmiau į laikraštį įvyniotą tėčio peilį ir gurkštelėjau pusiau riebaus Rokiškio pieno.

Kažkas sukriokė ir nugriuvo. Dar sykį gurkštelėjau pieno. Ir, kai mėnesienos šviesoj, besiskverbiančioj pro rūsio langelį sublizgo tėčio peilio ašmenys, išgirdau vyro aimaną.

Nežinau, ar dėl nuolatinio pieno gurkšnojimo, ar dėl nesuskaičiuojamos galybės kitų neišaiškintų priežasčių iš manęs, lyg oras iš bliūkštančio baliono, vadėjosi baimė. Pasijutau lengva ir besvorė. Atrodė, kad negaliu sutalpinti iš manęs besiveržiančios jėgos, todėl nežmoniškai panorau dainuoti. „Tai uždaryk mane tėvyne savyje, - niūniavau, - kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro“.  Vis drąsiau ir drąsiau iš manęs besiliejantis trūkčiojimas perėjo į sklandų dainavimą, o, išėjusi į siaurą rūsio koridorių jau visa gerkle traukiau brandžiu, man pačiai neatpažįstamu balsu.

Stenėjimai sklido iš aštuoniolikto buto rūsio. Jis priklausė Sigutei – vienišai, išprotėjusiai pensininkei, kuri po kažkokios tragedijos iš nuosavo namo persikraustė gyventi į daugiabutį. „Arvydas, – toptelėjo, – jos sūnus“. Galbūt užsitrenkė arba susižeidė? Gal lūžo koja, ar dar kokia nelaimė atsitiko?

Pro durų lentų plyšį mačiau žalią dviratininko liemenę, dalį žmogaus kojos, o iš nepažįstamo vyro  lūpų sklido dejonės. Vyras gulėjo ant grindų, aukštai užvertęs smakrą, su neįmenama mįsle dešinėje rankoje: tarp pirštų styrojo kažkas panašaus į storą šluotos ražą, ar nulinkusią burtininko lazdelę. Tai galėjo būt ir virvelė arba... Tik sukaupus dėmesį praregėjau – tai buvo žiurkės uodega. Vyriškio delne stipo rūsio žiurkė!

Staiga vėl apsunkusiu kūnu, sugrįžusi į pirmykštę baimių ir nepasitikėjimo būseną, įsirėmiau į duris ir,  pokštelėjus kabliukui, įgriuvau į vidų. Ant grindų stovėjo santechnikos įrankių lagaminas, čia pat voliojosi keli obuolių graužtukai ir bent penkios nustipusios žiurkės, neskaitant vis dar besigaluojančios žmogaus rankoje.

Kas dėjosi po to, įminti lengva. Akimirksniu nutrūkusią dainą pakeitė klykimas, siaubas, drebulys, panika ir oro trūkumas. Kiek atsitokėjus iškviečiau pagalbą, o netrukus vėl atsidūriau ligoninės palatoj su kateteriais, raminamaisiais ir mėnesiu lovos režimo ne ten, kur būčiau norėjusi ir ne su tais, kuriems būčiau patikusi.

Vyriškio istorija paprastesnė: iškviestas sutvarkyti rūsio vamzdžių, jis prisivalgė apnuodytų žiurkių šlapimu sulaistytų obuolių ir mirtinai apsinuodijo. Tą naktį aš jį ir radau.

O štai manosios istorijos taip paprastai reziumuoti nepavyks. Juk ji dar tęsiasi. Tačiau, kad neklampinčiau savo skaitytojo į neaiškios krypties apmąstymų kemsynus, turiu pasakyti, kad šis įvykis tapo reikšmingu. Vien todėl, kad aiškiai supratau, jog nuo manęs niekada neatsidavė gličiu vidutinybių tvaiku. Tai, jog sumaniau atlikti paprastam žmogui neįsivaizduojamą, ekstremalų ir net ekstravagantišką naktinį nusileidimą į savo pačios siaubo pasaulį bylojo, jog nesu vidutinybė.

Mane lyg stuporas ištiko nepaaiškinama paguoda ir palengvėjimas, kai supratau, kad ji, mirtis, manęs nepalietė. Ant manęs, lyg palengva pustomas sniegas klojosi kaltė, tačiau dėl jai nepavaldžių jėgų ji negalėjo prie manęs prikibti. Tokia neįkyri, vos juntama.

Nes aš žinojau kur kas daugiau – mirtis skirta ne man. Bent ne dabar ir net negreitai. O tai reiškė tik vieną – man teks pamatyti dar daugybę dienų ir naktų.
Dar daug kartų regėsiu ant skruostų krentančias blakstienas, šimtus saulėlydžių ir, priešaušriu, tiek pat atsimerkiančių saulės akių vyzdžių. Nežinia kiek pavasarių ir rudenėjančių upės pakrančių.
Man teks susidurti su dienomis ir savaitėmis, kurių aš nenorėsiu ir kurioms priešinsiuosi, bet būsiu taip su jomis surišta kad, tik mirtis mus tegalės išskirti.

Dešimtis karų norėsiu gyventi gyvenimus, kurie, suprasiu, niekada neįvyks ir man teks pasitenkinti tik tuo, kad į juos žiūrėsiu – kartais iš toli, kartais pro priekinį mašinos veidrodėlį .

Kartais būsiu tokia nelaiminga, kad klyksiu viduje, o norėdama parodyti žmonėms, kad su manimi viskas gerai, besistengdama apsimesti, išeisiu iš sąstingio juoku, arba dar geriau – nusižvengimu, arklišku, tokiu, kokiu nusižvengti moku tik aš.

O štai tam vyrui jau niekas nepadės. Ir, kažkodėl, tai kėlė nepaaiškinamą džiugesį. O su juo savyje talpinau ir baimę dėl savo pačios žiauraus sugebėjimo džiaugtis kito mirtimi. Ir dar vieno, nepavaldaus man gebėjimo ką tik tarpusią manyje baimę išmainyti į kitą, kuri, žinojau, tik nusijuoks iš šikšnosparnių, rūsių ir vidutinybės baimelių. Nes ji bus didelė. Daug didesnė. Tokia, su kuria skirta kovoti visai ne bailiams.

2019-01-03 11:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 01:31
__________________
: (
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 14:41
sesė mėta
Ech, ko tai čia nesugalvoju net ką parašyti. Buvo įdomu skaityti. Ir dėl siužeto, ir dėl to kaip viskas parašyta, bet gal ne taip kad skaityčiau antrą kartą. Nors kai kurie palyginimai iš tiesų pasirodė žavūs.
Kiek spausti irgi nežinau. Kažkur tarp 4 ir 5 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-07 09:00
ČakoPelėda
neviršytų kūrinio :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-07 08:57
ČakoPelėda
Niekaip nesusikaupiu komentarui, kurio apimtis neviršytų turinio.
Tai tiesiog 4 :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-04 12:16
tictac_it
Bandymas pasianalizuoti vidines baimeles, gal tik perdaug detalizuojama kai kas, kad ir "Rokiškio" "Envy" - paprastai baimėse tokios detalės neišlieka. Reikia tikėtis kad sulauktoje didžiojoje baimėje tokių nebus :)... šiaip įdomiai skaitėsi - 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-03 22:01
MadMū Kitkits
man
tai
skaityta
spaudoje...
ar
man
tai
skaityta
spaudoje?...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą