Abejojanti širdis

Tu barstai ašaras man į delną,
Jausdamas baimę, kad kuri nors praslys man pro pirštus
Ir paskęs begalybėje...
Bet aš jas rinkau - kiekvieną.
Ir glaudžiau prie savo širdies,
Norėdama justi tą skausmą, kuris verčia kentėti tave...
Tačiau širdis abejojančiai ašaras stūmė nuo savęs,
Tuomet rankos nusidažė kraujo spalva...
Veidas pabalo... Ir tu kritai...
Kritai man į glėbį,
Kaip rudeninis lapas, pasiilgęs žemės...
Ne, tu neišėjai kažkur ten, kur geriau, kur ramybė...
Mano apsikabinimas suteikė tau apsaugą
Ir atidavė dalelę savo skausmo, -
Skausmo, kurį širdis įsileido ir mes kentėjom abu.
Kentėjom dėl saulės šviesos-nakties tamsos;
Kvepiančio lietaus - sidabrinio sniego...
Mes viską išgyvenom drauge,
Atrodė neįmanoma, bet...
Dabar tu renki ašaras iš mano širdies
Ir trypi jas, norėdamas paniekinti... mane, -
Tai kas buvo - tai ko nėra...
Bet man vis vien, svarbu, kad širdis neabejoja...