Sakmė apie ąžuolą

4. Paauglystė ir mergelė

Kai ąžuolėlis paugo į šiokį tokį miško medelį, kai jo viršūnė išstypo aukščiau už šeivamedžio apvalias ir tankias šakas, tais metais jis ne vieną kartą pajuto, kažkas atnešdavo ir užpildavo ant šaknų vandens. Tai nebuvo lietus. Kada karštoms dienoms paskutiniai vandens lašai išgaruodavo pro lapus, palaistytos šaknys atgaivindavo subliūškusią medelio žalumą, ir jis galėdavo vėl ištempti lapo ląsteles ir karališkai plūduriuoti vėjuotoje ir kaitrioje dienovidžio akyje...
Ta mergaitė ne tik laistė ąžuolėlį, bet ne vieną kartą nuraudavo ir įkyrią žolę, kuri surydavo baisiai daug išpiltojo vandens. O jeigu lietutis tebus mažesnis, veizėk, lig ąžuolo šaknų nebenueis nė vienas to lietaus lašas. Kai trūkinės raunamų žolių šaknys, kokia erzelynė kildavo žemėje, kiek šauksmų ir aimanų sklisdavo į visas puses... Supurenta, lengva žemė kaip koks žvėries kailis uždengdavo ąžuolėlio šaknis, ir vanduo iš žemės ilgai neišgaruodavo. Jau nuo to paauglystės laiko ąžuolėlis suprato, kokia gera yra žmonių draugystė.
Ta mergaitė ne vieną kartą švelnia ir šilta ranka glostė ploną ąžuolėlio liemenėlį, o kartais plonais ir švelniais pirštais paglamonėdavo jo žalias garbanas. Koks kiaurai smelkiąs buvo tų šiltų rankų gerumas... O vieną kartą, kaip vos juntamas tolumoje laukų peteliškės plevenimas, kaip į pačią mediena prasiveržęs svaigus ir glamonėjantis saulės spindulio šiltumas, kaip saldžiai malonus pumpurų sprogimas pavasarį — toks jaudulys nuėjo per visą ąžuolėlio liemenėlį. Ąžuolėlis giliai atsiduso iš laimės, nes ta mergaitė tada ne tik stovėjo prie jo, bet buvo apkabinusi liemenį, priglaudusi šiltą ir švelnią savo galvelę. Medelis pajuto, kad mergaitės vidus yra sklidinas keistos šviesos ir stiprybės, kuri plūste plūdo į jo medieną. Ąžuolėlis jai atsilygindavo tuo pačiu. Kai mergaitei būdavo negera, jis visą savo šviesą ir stiprumą, kurie buvo sukaupti ir paslėpti po nestora žieve, atiduodavo jai.
Praėjus dar kelioms vasaroms, tai jau buvo paskutinis kartas, atėjo ne tik mergaitė, bet ir dar vienas žmogus su arkliu. Tada mergaitė mažai bendravo su ąžuolėliu, ji buvo nusiminusi ir ąžuolėliui atrodė, kad per jos skruostus ritosi ašaros. Paskui jie abu priėjo, pridėjo rankas prie ąžuolo liemens ir sukalbėjo tokią maldą:
— Ąžuolėlį, esi mudviejų išsiskyrimo liudininkas, būk liudininku ir mudviejų susitikimo... Aš lauksiu ir lauksiu kol mano bernelis sugrįš iš karės...
Paskui mergelė paliko viena, o tas žmogus, skambindamas pentinais ir šarvais, nujojo į kalną. Duslus kanopų bildėjimas, tarsi laidotuvių būgnas, dar ilgai drebino miško žemę, kol pamažu nutolo ir užgeso... Ąžuolėliui atrodė, kad tas atsisveikinimas jiems buvo paskutinis...
Nuo to laiko daugiau niekada nei žmogaus ranka, nei kas nors kitas nebebuvo tokie šviesūs ir geri, nebeskleidė tokių laimės spindulių, kaip ta mergaitė, kuri augino ir mylėjo ąžuolėlį paauglystės metais.
Praėjus daugeliui vasarų, kai ąžuolas išaugo į didžiausią medį, jis vis prisimindavo tą mergaitę, kuri jį mylėjo, laistė, globojo ir malonino skaidriausia pasaulio šviesa...