Vieną žiemos vakarą...

Po mano kojomis girgždėjo sniegas. Buvo vėlyvas vakaras, miestas ištuštėjęs, visi protingi žmonės jau seniai mėgaujasi namų šiluma... O aš ėjau. Ėjau ir ėjau, pati nežinodama kur. Mėgavausi vienuma, tyla, tamsa. Ir sniegu. Tas nepakartojamas, neapibūdinamas jausmas, kai snaigės lėtai sukasi, leidžiasi ant veido, krenta į akis... Dauguma mano pažįstamų nepatenkinti žiema, skundžiasi, kad šlapia, slidu... O man tai visad patiko. Dar ilgai taip mąsčiau. Ir nesustodama ėjau. Galų gale pavargau... Pavargau galvoti. Apsidairiusi aplink tolumoje pamačiau eglynėlį. Bet ne tai patraukė mano dėmesį. Kiek tolėliau augo vieniša mažytė eglutė... Ji taip liūdnai atrodė. Tarsi atstumta nuo kitų... Eglutė tiesiog kvietė mane ateiti... Klampodama per pusnis prisiartinau prie jos. Ji ne tokia kaip kitos. Ypatinga. Man pasidarė taip liūdna... Atsisėdau po eglute... Paliūdėti...
                       
                    ________________________________

                      Kriminalinė kronika
Vakar naktį vėlyvas praeivis S. J. prie savo sodybos, prie eglynėlio rado nenustatytos tapatybės mergaitės lavoną. Mergaitė sušalo. Ką nors apie tai žinančius prašome skambinti 02.