atspindys

Žvelgiu į veidrodį,
Į visa tai, kas buvo ir bus pradėta,
Į visa tai, kas buvo ir bus nepabaigta,
Į ten, kur laikas sustoja ar bėga nesuvaldoma tėkme,
Taip, į ten, kur tamsa ir šviesa susikauna nelygioje kovoje,
Kur baigiasi žodžiai ir prasideda tyla,
Kuri pakeis pasaulį ir tuščius žodžius...
Žvelgiu į tuštumą,
Kurioje matau žmones paskendusius ugnies liepsnose,
Į ten, kur baigiasi kančios,
Ir prasideda aukstešnioji civilizacija,
Kada tu stoji prieš dangaus teismą,
Kai tu stovi tarp dangaus ir pragaro...
Tada norisi pakeisti viską, kas tada atrodė teisinga
Atsukti laiką atgal ir toliau sėdėt ant tilto krašto su savo tamsiom mintim,
Vėl žvelgt į nežinią,
Į blogio ir gėrio sąjungą žemėje,
Į tamsą paskendusią šviesoje
Ir į šviesą  žaižaruojančią tamsoje,
Į žmogaus kančias pragare, žemėje ir danguje...
Plačiai atmerktom akim mačiau tai, ką kiti pamatyt nesugebėdavo,
Jie manydavo, kad tai ką jie mato - tiesa,
Bet jie klydo,
Jie nematė žmonių paskendusių mintyse ir liūdesy,
Nematė pasaulio bėgančio nuo blogio,
Nematė danguj žaižaruojančių liūdnų akių,
Nematė manęs...
Aš jiems miriau,
Ir kūnu,
Ir siela,
Tamsa ir šviesa...
Nematė žmogaus sielos vandeny...
Net niūriose kapinėse neįžvelgė verkenčių žmonių,
Nematė mano sielos kapo,
Ir tu žmonių, kurių vėlės kūną pamiršo seniai
Nepastebėjo baigiančios užgesti žvakės liepsnos,
Kuri kartu nusineš žmogų...
Liepsnos nusineš šių aklų žmonių gyvenimus,
Mintis ir slaptas svajones...
Kentės jie po žeme,
Kai kūnai jų jau bus paveikti laiko tėkmės,
Vers kentėt ir kitus įžengusius į jų valdas,
Į jų pomirtinį pasaulį,
Į vietą, kur jie užglaistė praeites pėdsakus
Ir kur pradėjo iš naujo minti sau tamsų gyvenimo kelią....