Laiškas

בס“ד

Laiškas seneliui ir močiutei

 
Pirmas dalykas kurį noriu pasakyti „seneli, – myliu tave, močiute, – myliu tave“. Šių žodžių man trūksta. Retai, kada juos girdžiu. Man trūksta šilumos, meilės ir globos. Šių dalykų man trūksta nuo ankstyvos vaikystės iki dabar. Noriu būti mylimas, be sąlygiškai, ne tik tada, kai vykdau kažkieno nors norus, ar atitinku kieno nors standartus. Noriu mylėti. Kartais pasakydavau seneliui Antanui, kad jį myliu, bet jis priimdavo mano jausmus su ironija. Tokia reakcija buvo nemaloni, todėl nustojau jam sakyti, kad myliu jį. Sakydavau močiutei Irinai, kad ją myliu, bet ji priimdavo tai šaltai, tarsi negirdėdama, tarsi ignoruotadavo mano jausmų demonstravimą, ir dėl tos priežasties nustojau jei sakyti, kad myliu ją. Dabar galiu pasakyti atvirai – Myliu jus.

Nepaisant to, kad myliu jus, kad esate man brangus žmonės mano likimas, mūsų santykiai susiklostė keistai. Daug nuoskaudų ir apmaudo susikaupė sieloje. Skausmo gniužulas dusina, o ašaros tvinksta akyse. Bet sau draudžiu verkti, o skausmo nebenoriu nuryti. Norisi išspjauti visą apmaudą, nes jis užspaudė gerklas ir atrodo, kad nori mane pasmaugti. Nieko nekaltinu, tik noriu pasakyti kaip jaučiuosi. Man tik šešiolika metų, o aš išgyvenau, daug netekčių ir išdavysčių. Jaučiuosi paliktas likimo valiai, jaučiuosi nemylimas, nereikalingas. Jaučiuosi, kad trukdau gyventi tiems žmonėms kuriuos myliu ir nuo kurių priklausau.

Daug kartų mane paliko tie žmonės į kuriuos rėmiausi, ant kurių „stačiau savo gyvenimo planus“, o jie paliko mane. Supratau, kad mano jausmai, mano planai tik vaizduotė, sklandantis miražas kylantis į šaltą nakties dangų. Aš lieku su savimi, su savo problemomis. Gal dėl tos priežasties palinkau sportuoti. Intuityviai bandau sustiprinti pats save, nes matau, kad jokiu žmogumi be sąlygiškai negaliu pasitikėti. Gal dėl to norisi būti stipriu ir savarankišku. Jaučiuosi nestabiliai. Nes atrodo, kad prie nieko nedera emociškai prisirišti, nes galų gale yra pavojus, kad mane išmes. Mane išdavė visi, kuriuos mylėjau, ir kurie sakė, kad myli mane. Be išimties. Su tuo susitaikiau. Visiems atleidau. O aš nieko neišduosiu. Aš visus myliu ir mylėsiu. Savo širdyje nešuosi emocinius ryšius su visais man brangiais žmonėmis, nors jų nebėra šalia manęs. Būtent šis jausmas mane palaiko ir suteikia stiprybės.

Kai mane paliko mama, patekau į vaikų namus. Tai buvo sunkus išgyvenimas. Tuo metu mažai judėjau ir buvau apkūnus. Iš manęs šaipydavosi vaikai. Keletą metų kenčiau pašaipas. Tai dar viena priežastis dėl ko pradėjau sportuoti. Baimė būti apkūniu apima ir verčia laikytis dietų ir įtemptai sportuoti. Tiksliau nebijau būti apkūniu, bijau patirti pašaipas, kurias išgyvenau ankstyvoje vaikystėje. Pašaipų košmaras toks nemalonus, kad priverčia bėgti, paskui išgalvotas, netikras vertybes. Priverčia siekti įsivaizduojamo grožio. Daug tuščių, bedvasių žmonių kalba apie išvaizdą, todėl sunku atsispirti ir susivokti, kas iš esmės svarbu, o kas tik priemonė. Tobulos išvaizdos subkultūra apėmusi žiniasklaida – ji nužudo žmogaus siela. Asmenybė tampa antraeilė, svarbiausia, kad būtum panašus į distrofiką. Tai mūsų laikų idealas. Tai bėda. Ši melaginga vertybė užvaldžiusi daugelį mano draugų, pažįstamų, todėl ir man sunku nepasiduoti inercijai... Močiute, senelį, nepyk, kad taip pasinėriau į sportą. Pasportavęs jaučių psichologinį nusiraminimą. Baimė patirti patyčias sumažėja, taip pat nustoju jaustis silpnu, paliktu, niekam nereikalingu.

...Prieš kelis metus netekau brolio. Jis išvyko ir paliko mane. Aš jį myliu. Pasiilgau jo. Kai man buvo trys metukai, tapau tėvu savo broliui. Mama išeidavo ir palikdavo mus visai dienai. Rūpinausi juo. Auginau jį. Mylėjau jį. Mušdavausi su juo. Nekęsdavau jo. Taikydavausi su juo. Žaisdavau. Auklėjau savo brolį. Aš jam atstojau mama ir tėti, brolį ir draugą, priešą ir mokytoją. Septynerius metus buvau jam tėvu. Paskui mus perkėlė į vaikų namus, o dar vėliau mus pasiėmė tėtis. Nuo tada pradėjau gyventi savarankišką gyvenimą. Nebereikėjo auginti broliuko... Jis išvyko. Dalis mano emocinio pasaulio pranyko. Brolis buvo atplėštas nuo manęs, kartu su juo atplyšo ir širdies dalis. Mano vaikystės draugas, mano vaikystės atsiminimai, mano vaikystė išvyko. O aš likau čia. Šalia sudužusių vaikystės išgyvenimų. Jo nėra šalia, bet aš jį karštai myliu. Tai vienas iš tų žmonių, apie kuriuos dar galiu pasakyti: myliu tave.

Kai buvau du su pusę metų mama ir tėtis išsiskyrė. Jie konfliktavo, o aukomis tapome mes, vaikai. Iki šiol šio konflikto pasekmės neraėjo. Iki šiol mes, kenčiame. Iš šio laikotarpio atsimenu tik du vaizdinius. Kad mes su tėte sėdime apžvalgos rate ir pakylame aukštai. Tai man padarė įspudį. Dėl to atsimenu. Dar atsimenu, kad tėtė sėdi ir skaito savo knygą. Paskui mane močiutė atidavė mamai. Taip prasidėjo 7 kankinimo metai. Myliu savo mama, nepaisant tos skriaudos kurią patyriau. Kartais atrodo, kad mes mamai buvome reikalingi, kaip pragyvenimo šaltinis, nes už mus gaudavo pašalpas ir reketuodavo pro močiute Reginą. Jos meilužis mus kankindavo. Mušdavo. Marindavo badu. Versdavo vogti iš parduotuvių. Viena kartą mane sučiupo ir nuvežė į policiją. Meilužis liepė pavogti brangios degtinės. Ją vagiant mane sučiupo. Tuo metu man buvo aštuoneri metai. Viena policijos pareigūnė pasakė: „Koks niekingas vaikas, toks mažas, o jau vogi degtinę, jei tai būtų mano sūnus, aš jį pasmaugčiau“. Šie žodžiai įstrigo man į širdį. Aš negalėjau prisipažinti, kad esu verčiamas šitaip elgtis. Man buvo skaudu. Šio skausmo negaliu perteikti žodžiais. Pasijutau, kad esu tarsi grūdas tarp girnų. Meilužis ir ši policininkė tarsi girnapusės nori sumalti mano sielą, mano žmogišką orumą. Mane išnaudojo ir atidavė sutrypti. Vėl pasijutau išduotas.

Po kiek laiko meilužis įsakė mamai, manimi atsikratyti. Einant per tiltą mama norėjo mane nuo jo nustumti, bet aš verkiau ir maldavau, kad pasigailėtų. Tada manęs pagailėjo... vėl pasijutau išduotas ir nereikalingas.

Galų galė mes atsidūrėme vaikų namuose. Buvo baisu. Mes su broliu buvome pripratę prie smurto, tai buvo mūsų gyvenimo norma. Todėl vaikų namuose pasigedome mušimo. Tai gąsdino ir kėlė nerimą, nes nesupratome šios visuomenės gyvenimo taisyklių. Prireikė laiko kol pripratome. Nuolatos bijojome, kad ateis mama ir pasiims. O iš kitos pusės mes jos laukėme, bet niekada ji neatėjo. Paliko mus ir nebegrįžo. Mylėjau mamą. Ilgėjausi jos ir pykau, kodėl ji mūsų neaplanko. Su kiekviena diena vis labiau nusivildavau ir nustojau jos laukti...

Tada mus pasiėmė tėtis. Buvo sunku prie jo priprasti. Jis buvo nepanašus į kitus žmones. Mama nuolatos sakydavo, kad mūsų tėtis yra velnias. Mama sakydavo, kad jis yra blogas. Mes tuo nuoširdžiai tikėjome. Puse metų bijojau kalbėtis su tėte, nes mama mus mušdavo už tai, jei sužinodavo, kad kalbėjomės su tėte. O kai tėtis mus pasiimdavo savaitgalį pas save į namus, nerimui nebuvo galo, nes atrodė, kad mama už tai tūrėtų mus nužudyti. Man buvo labai sunku prie jo priprasti. Daug kilo konfliktų. Prireikė vienų metų, kol mūsų santykiai tapo pakenčiami.

Tėtis sakydavo: myliu tave. Dažnai glostydavo. Žaisdavo su mumis. Šis bendravimo stilius buvo nepažįstamas. Bet būtent meilės ir šilumos mums trūko. Po kiek laiko mes pripratome prie jo. Gyvenome kartu penkis metus. Daug įdomių nuotykių patyrėme kartu. Kartais susipykdavome. Tėtis mokėdavo atsiprašyti ir prisipažinti, kad suklydo. Aš jam atleidžiu, nes jis mane myli... Tikiu, kad tėtis mene mylėjo ir myli. Bet ir šie santykiai baigėsi. Tėtis pasiėmė brolį ir išvyko. Aš likau. Paliktas. Kartais tėtis man paskambina, sako, kad myli mane, kad galvoja apie mane, kad meldžiasi dėl manęs. Sako, kad rūpi kaip aš gyvenu. Aš jam atsakau, kad myliu jį, kad pasiilgau jo. Bet faktas, aš paliktas. Būtent, kad jis sako, kad myli mane, palaiko norą palaikyti ryši ir atleisti už tai, kad paliko mane. Aš myliu savo tėti. Pasiilgstu jo. Tai antras žmogus, kuris sako, kad myli mane, ir aš jam atsakau, kad myliu jį.

Man trūksta prosenelės Reginos. Ji manimi rūpinosi ir labai mylėjo. Gal būt būtent dėl jos panorėjau būti Šiauliuose. Jos ilgiuosi. Jos rankų... jos balso. Būdamas vaikas daug laiko praleidau su prosenele. Kai susipykdavau su seneliu Antanu, ar močiute Irina eidavau pas Prosenelę Reginą. Kur dabar man eiti? Ji merė prieš kelis metus, o aš vis dar myliu.

Man trūksta prosenelės Genutės. Ji mirė prieš metus. Su ja santykiai buvo ne tokie glaudūs, bet ir prie jos buvau prisirišęs. Ji man sakydavo, kad myli mane. Ir jos nebėra...

Paskutinius du metus gyvenau su seneliu Antanu ir močiute Irina. Manimi rūpinosi. Dėkoju už tai. Bet kankino vienas dalykas. Kad nuolatos grasino atiduoti į vaikų namus. Tai išmušdavo iš vėžių. Nes jutausi nemylimas, jutausi nereikalingas. Jutausi, kad bet kurią akimirką galiu prarasti globėjų malonę ir atsidurti gatvėje. Senelis norėjo priversti mane mokintis, bet buvo sunku susikaupti, po tiek daug netekčių. O nuolatinis grasinimas mane ištremti į vaikų namus tiks sustiprino jausmą, kad niekuo negaliu pasitikėti. Kad esu vienišas ir nereikalingas. Galų gale taip ir atsitiko. Man skaudu. Aš visiškai priklausiau nuo senelio Antano ir močiutės Irinos, todėl manipuliavimas išvarymu iš namų, mane pribaigė ir įžeidė. Aš juk esu visiškai bejėgis. Juk neturiu jokių teisių į gyvenamą plotą, globą ir meilę. Todėl sakydami, kad išvarys mane, jei nedarysiu to ką jie sako, suprantu taip: mes nemylime, nenorime globoti, nenorime būti kartu su tavimi. Manau, kad tai netiesa. Manau, kad senelis Antanas ir močiutė Irina myli mane. Bet tokia bendravimo forma nusmukdė atsparumą, pasidaviau ir išėjau pats iš namų.

Dabar gyvenu pas močiutę Vitalija ir dėde Rimą. Jie paprasti žmonės, todėl nesijaučiu varomas, nejaučiu psichologinės įtampos. Kol kas jiems neatsibodau. Nežinau, kiek laiko jie man leis gyventi pas juos. Žinau tik viena, viskas laikina. Kol kas mano gyvenime viskas laikina.

Seneli Antanai, močiute Irina, myliu jus. Nepykite ir atleiskite man. Aš nuo vaikystės patyriau daug skriaudų. Mano charakteris, mano siela traumuota. Aš išmokau gyventi su savo sielos skausmu, bet aplinkiniai nežino, ką išgyvenau, todėl jiems sunku suprasti kodėl keistai elgiuosi.

Myliu mamą, myliu tetį, myliu brolį, myliu visu. Aš visiems atleidžiu ir jūsų prašau – atleiskite man.