nelemti Sokrato žirgai

Sokratiška meilė - veda per tironiją ir diktatūrą. Taip vadintųsi šis reiškinys, jei jo epicentre atsidurčiau aš su Būtu - pirmuoju  antropologiniu filosofo astralu - pakeitėm įvairiaprasmes lygtis, ir meilės erosą nugalėjo žirgai. Kiekviena būtis mums yra interpretacijos rezultatas. Erozija tėra faktas. Filosofai sudegė, kadangi tiesą dabar sakyti lygu melas prieš bažnyčią viduramžiais.
Sokratištiški žirgai - nesindrominė elegancija, o grimas, kurio dėka prasidėjo mano istorija.

Dievo rašmenys. Anaiptol nevienodas tikslas išreikšti meilę. Pasaulis - amorfiška masė, o rašmenys - jos struktūra. Betiksliai, besielei žmonės neleido nusinešt į užmarštį to, kas brangu - vis išsaugodavo kažką unikalaus, sulyg pačia diena, priartėdami prie durnybės.. o tai tapo egzistencine, absurdiška istorija, apie pavogtus Sokrato žirgus.
Senas kaimynas nukreipė peilį prieš agresorių - mane, net nežinodamas, jog jį sunaikinti būtų vieni juokai: perduočiau teisėsaugai visas KGB bylas, o nužudytų vaikų motinos man rankas bučiuotų - išėjimo tiesos rezultatai išlindo į viešumą, o pats gerbiamas Sokratas būtų vakuumuotas...
Tačiau to nenorėjau. Dogmatiška, bet nusisenėjusi santvarka negalėtų prisikelt ir pradėti vykdyti savąją prigimtinę užduotį - per Sokratą mumifikuoti alcheminio rezultato eksperimentus....
Beribis pažinimo troškulys. Ir ką tu norėtum pažinti? visa tai ir taip minkšta - ar užuolaidos ar lėlės - panašios savo minkštumu. Kaip Kristus. Tik viršesnis už Budą - Jis Jį įšsikvies ir pridėjęs ranką jam ant kaktos lieps būti laisvu dievu. Glitumo laipsniai? Ne! Veikiau pabrauktas raudonai užrašas, siunčiantis tave į rojų, taps prielaida, dar kažin kokiam žyniui ant paskutinio zikurato laipto apšviesti vakarus iš rytų, o šiauriečiui - apreikšti ankstyvosios bendruomenės krivį, deginanti jo ranką priesaikai.

          PIRMOS DALIES PABAIGA