Vaikystės Kūčių aidai

Kalėdoms žemė nuo galvos
iki kojų,
baltais kailiniais apsikloja.
Šventiškai,
viliojančiai atrodo
Aukštaičių kraštas baltu rūbu.
Daug čia paslaptingo grožio, -
pilki sodybų stogai kaip kepurės,
sniegas dar lengvas, papuręs.
Medžiai gi - lyg žvakės,
subrenda į sniegą ir miega,
o miegant dabina kažkas
baltais šermuonėliais šakas...

  Tyluma.
Virš lauko balto
Kūčių vakaras brenda
ir sniegą nuo krūmokšnių brauko.
  Kūčių naktis - stebuklinga naktis,
  menasi rūpesčiai saldūs vaikystės.
  -Ar Kalėdų senelis aplankys?
  Kaip įeis pro užrakintas duris?...

O Kalėdų baltąjį rytą
menu -
snaigės vis krito
ir krito...