Rašyk
Eilės (71994)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 298 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







KAMBARYS

Kiekvieno kambario centras visada buvo lova, tačiau maniškiame tai buvo palangė ant kurios sėdėdavau ir žiūrėdavau į tobulą savo kaimyno šeimą. Jeigu gimei bendruomenėje, kurioje ne viskas gerai kaip tyčia atsiras kaimynas, kuris turi viską: pinigų, žmoną, šeimą, vaikų ir prie viso šio komplekto – tobula pievelė. Mano kaimynas buvo vardu – Šarūnas K, rimtos firmos direktorius, o jo žmona Šarūnė K., dailės mokytoja nulinėje klasėje. Vieną iš tų popiečių, kada liūdnai riugsojau ant palangės ir sukausi sau cigaretę mačiau, kaip ji suorganizavo vaikišką plenerą, kuriame dalyvavo ne tik jos vaikai, bet ir pats Šarūnas K. Smagu! – nuryju. Apsižvalgau savo kambarin – spinta, išsiklijuota Tim Burton filmų plakatėliais, drabužių kabykla ant kurios guli nudrėbtos ir išvirkščios kelnės, nereikalingi mamos aukštakulniai, kuriuos pasidėjau tik todėl, kad nesijausčiau tokia ponia bohema, medinė dėžė su sentimentais ir raščiukais, palangė, apkrauta knygomis, stalas ant kurio gulėjo kanapinis smilkalas, stalelis su lempa ir galų gale – mano lova, kuri absoliučiai visada buvo netvarkinga.
Apskritai, apie tokius dalykus kaip kambariai reikia kalbėti tikrais žodžiais, o ne tais, iš Maironio eilėraščių. Visada galiu pasakyti, kad tai buvo mano melancholijos, atskirties ir fantazijos židinys, tačiau tai nepaaiškins nei kaip, nei kodėl į šį kambarį niekada neįeidavo nei vienas iš 7 kačių, kurios bandė gyventi mano namuose, už kambario ribų, bet iškart susikrovė lagaminus tą pačią sekundė radusios paliktą durų plyšelį. Norėčiau akcentuoti tą faktą, kad net šeriami koncervuotais kukurūzais ir daktariška dešra joks katinas šiuose namuose neišgyveno. Kitas variantas, kuriuo galėčiau aprašinėti teritoriją už kambario ribų yra Vilimaitiškas – įmanoma pabrėžti kokie šalti, apkrauti sendaikčiais, kažkada prabangiais daiktais ir jau lūžtančia technika buvo mano namai. Savo namus pradėjau mėgti tik supratus koks nesaugus yra šis pasaulis ir kaip gerai, nors ir tokie namai.
Bet čia yra rašliava apie mano kambarį, kuris kaip koks Kaliningradas yra atskirtas nuo Rusijos.
Pirmiausia, norėjau švelniai rožinio kambario, bet nudažę finikietišku purpuru nusprendė, kad kitokių rožinių ant šio svieto nėra ir nudažė kambarį mėlynai lyg aš būčiau hiperaktyvus berniūkštis ir mane reikėtų raminti. Ši mėlyna mano gyvenimą padarė kurkas blankesnį ir vėliau aš išvis ėmiau nebesuprasti kokios spalvos gerai veikia mano sveikatą. Šiame aprašyme jūs matysite paskutinį mano kambario variantą – meškiukinės t. y. šviesiai rudos spalvos, kuris įdėželino mano kambarį į tikrą daiktavardį.
Ir štai, atsinešiau pusryčius – kvailai supjaustyti bananai, obuoliai ir apelsinai. Bei kavos puodelis. Vėliau nešvarūs indai gulėjo 3d.
O kartais pas mane miegodavo draugas iš menų mokyklos, kuris negrįždavo namo, bet likdavo savaitgalį pas mane. Ir mes eidavom prie jūros, kur rūkydavom žolę ir gerdavom baltą alų. Vėliau sėdėdavome ant Palangės ir jis pasakodavo dalykus, kurie man atrodė labai išmintingi. Aš tiesiog gerte sugerdavau visą informaciją:
- „Svarbiausia yra kažką veikti. Va eik, kolekcionuok cukraus pakelius, džiovink gėlytes. Nebūk be darbo. “
O man taip patikdavo gulėti savo kamabaryje ir tiesiog klausytis muzikos ir svajoti.
Kartais, mano geriausia draugė ateidavo paskaityti žurnalų, nes kaip visada turėjau jų begales. Ji atsiguldavo ant grindų kojomis į viršų, o aš ant sofkės 90 kampu. Tada mes žaisdavom simsus ir aš padarydavau britiškos arbatėlės ir mes apkalbėdavom tą patį berną iš menų mokyklos ir jo draugus.
Kartą aš, mano draugė ir du vaikinai iš tos pačios meno mokyklos gėrėm tekilą kažkur pievose, tarp dar neapgyvendintų kotedžų. Jie mums slaptai susuko žolės ir kol aš bėgau pasisiot parkirtau ir išsisukau koją. Mano draugas galvojo, kad aš apsimetu, tačiau grįžus į mano kambarį jis apvyniojo mano koją su megztiniu. Kitą rytą ji buvo išpampusi ir ištinusi. Paprašiau brolio, kad nuvežtų mane į ligoninę ir jis įniršęs numetė kėdę į rūsį.
- AŠ NESU TAVO TĖVAS! KODĖL AŠ TURIU TAVE VEŽTI Į LIGONINĘ!
Nepamenu kur tuo metu buvo mano mama, bet pamenu, kad tėčio jau seniai nebuvo.
Tada ilgą laiką džiaugiausi savo sugipsuota koja. Fotografavau ir rašiau ant gipso. Skaičiau knygas ir buvau savo meškiukiniame kambaryje, deginau smilkalus, klausiau Beatles ir apžiūrinėdavau daikčiukus. Turėjau: senovišką degtukų dėžute su Hitleriu, kuri buvo atvežta tiesiai iš Talino, negatyvų žiūryklę, daug foto juostelių, bikų, atvirukų nuo pat pradžių, laiškučių, knygelių, medinių pakabučių, juostelių iš festivalių, senų tėčio diskų į muzikinį centrą, pieštukų ir flomasterių, žurnalų iškarpėlių. Kartą sugalvojau būti Keruakas ir rašyti ant ritinio savo gyvenimo istoriją, tad pasiemiau seną tapetą ant kurio išraičiau: dabar man 18 metų, bet prieš tai...
O kas buvo prieš tai? Prieš tai buvo romantizmas ir buvo mano kambarys.
Tačiau, mielas skaitytojau, viską ką dabar sužinojai yra tyrų tyriausia vasarą. Tiesą sakant, rudeniop ir visai žiemą mano kambarys buvo ypatingo niūrumo. Mano į depresiją linkęs paaugliškas kūnas troško saulės ir seratonino, tačiau nebuvo iš kur jo gauti. Todėl labai daug laiko praleidau tiesiog žiūrėdama pro langą ir rūkydama. Galbūt todėl dabar niekaip negaliu mesti rūkyti.  Vien dėl tos meditacijos.
Kelias link kambario iš mokyklos buvo neįtikėtinai sudėtingas – negražus miesto rajonas su sovietiniais pastatais, du autobusai, kimšte prikimštas, kilomentras kelio per suledijusi kelią, atidarius namų duris nemalonus susitikimas su motina, kasdienė nereikalingų į save susikoncentravusių emocijų dozė, pyktis, kad fiziškai neturiu jėgų daryti namų darbus, nes mano emocijos verda ir niekas aplinkui nepadeda su jomis susitvarkyti, kambarys ir tiesiog pasyvus gulėjimas ir rūkymas, susimaišęs su baime.
Aš mačiau kaip į mane žiūri mendelejevo lentelė, kuri buvo reikalinga mokymuisi, bet fiziškai negalėjau to padaryti. Aš rašiau, rašiau ir verkiau, rašiau, masturbavausi ir verkiau, piešiau, grojau ir daužiau klaviatūrą, nes niekada nebuvau gera pianistė. Kentėjau savo motinos brovimąsi į kambarį, kentėjau tai, jog niekad niekada išskyrus literatūrą, Rūtą ir mano močiutė man nepadėjo.

O močiutė yra nuostabus žmogus, kuris atvažiuodavo ir kartu padėdavo sutvarkyti mano kambarį. Po jos įsikišimo turėdavau savaitę jėgų mokslams ir visam kam.
Žiemas savo kambaryje leisdavau taip pat kaip ir vasaras, tik daug niauriau. Kiek pasikeisdavo muzikos takelis ir nereikalingų popierių šusnis ant stalo.
Kartais žiemą pasirodydavo aukštas slėgis ir laukai pro langą blizgėjo kaip krištolas ir kristalo gabaliukai. Jeigu namie būdavo ramybė užsivirdavau ramunėlių arbatos ir elegiškai žiūrėdavau į tuos laikus ir patirdavau tikrąją ramybę. Viena. Džiaugdavausi vienatve, džiaugdavau savo muzikine dėžute ant palangės, kuri kažkada buvo pilna juodos arbatos su bergamote. Taip pat turėjau R dovanotą dėžutę, kurią sukant ritmingai galima išgirsti Rigoleto.
Man daug kas yra sakęs, kad jų akimirkos netrunka ilgai, todėl jos tokios vertingos. Mano akimirkos yra ekstatiškos ir jos trunka baisiai ilgai su ryškumu lyg neonas, jos kutena mano širdies venas ir arterijas. Jos panardina mano širdį į minkštą pieną. Ir aš vis dar nežinau ar tai, ką jaučiu yra tiesa ar literatūros jausmų propaganda.
Tiesiog įkvėpk, mielas skaitytojau, žiemos aukšto slėgio gaivos.
Tokiomis ramybės akimirkomis džiaugdavausi savo jaukiu kambariu. Ir pastebėdavau, kad turiu labai daug dalykų, kurie yra dovanoti. Manau, kad ir dabar man reikia padovanoti daugiau dalykų, kurie būtų maži, bet labai labai apgalvoti. Kažkas rankų darbo, mielo ir jaukaus. Pavyzdžiui, koncervuotų kelmučių stiklainis...
O kai ateidavo pavasaris... ta nelemta pavasario hipomanija – suknelės, pėdkelnės, suplėšyti džinsai ir iškirptės. Jokių knygų, tik filmai ir jie. Ir būtinai sušiktas pavasario semestras. Tarpas tarp pavasario ir vasaros mano kambaryje yra gaivalas, beprotystė ir eilėraščiai.
Tai toks ir mažas mano kambario aprašymas, o dabar einu skaityt ir klausykite Kooks – Bad Habit.


Protingas svečias

„Oho, kaip protingai suplanuotas kambarys. Veik japoniškas, kuriame telpa ir skalbyklė, ir džiovyklė, yra lentynėlė susidėti droge nusipirktas gėrybes: spalvotas skalbimo miltelių kapsules, ekologišką greipfruktų skonio purkštuvėlį baltuojančioms kalkėms, kokosais ir erosu kvepiantį skalbinių minkštiklį. Turiu lentynėlę ir medvilniniams skudurėliams. Visi balti, lengva išvirinti, patogu nušveisti kriauklę. Man patinka laistyti gėles, kurias padovanojo vienas labai gražus ekonomistas. Visi žiedai skirtingų spalvų ir nesukuria jokios sudėtingos semantinės jungties.
Visa tai neprotinga, tuščia, o aprašinėdama savo modernią buitį kaip evoliucionavusi Severiutė jaučiu kaltę. Nes šiuo metu turėčiau skaityti Kantą arba Aristotelį. Turėčiau pamatyti nematomas struktūras, kuriose slypi autoriaus arba jo pasąmonės vienalytiškumas. Bet aš skaitau eilėraščius apie beždžiones, ežerus ir santykius, ir nenoriu matyti jokių pattern'ų. Filologija sugadino mano filologiją, kūnas ir protas priešinasi literatūriniam skalpeliui. Brangus skaitytojau, ar tu prieš miegą pjaustinėji savo mylimą žmoną? 
Aš galvojau ko man trūko visus ketverius bakalauro metus, kodėl mano širdy taip tuščia. Pasirodo, kad nebeskaitau knygų, aš jas operuoju. Pamiršau ką reiškia neužmigti naktį, nes tekstas taip įtraukia. “

*Pasigirsta beldimas į duris*

Nutraukusi savo filologinius tinginio apmąstymus padedu dienoraštį ant stalelio, apsivilkusį labai brangaus šilko chalatėlį ir kavute su avižų pieniuku pažiūrėjau pro durų akutę. O ten, skaitytojau, niekada neatspėsi kas per biesas stovėjo. Stovėjo be jokios gėdos jausmo. Stovėjo gražus, su išlygintais marškiniais, jau pro duris tvoskė ariel milteliai ir man nutirpo kojos. Nei mano smegenys, nei akys, nei kitos dalys atskirtos nuo intelekto, nei pats intelektas negalėjo suprasti kodėl, kodėl Kazys stovi man už durų. Padariau 5 pritupimus.

*Pasigirsta antras beldimas į duris*

Aš, visa graži, gražesnė, negu įprastai. Ir protingesnė, žinoma, atidarau.
- Labas, Mo.
- Labas, Kazy.
Niekaip nesupratau kokio velnio tokį gražų berną tėvai pavadino Kaziu. Lyg lietuvių prozoje trūktų tų Kazių, Petrų ir Jonų. Mieliau rašyčiau apie kokį Kristijaną arba Dominiką arba juodos arbatos kvapo Earl Grėju.
- Aš tau atnešiau knygą.
- Gerai, ačiū.
Viduje ir tikėjau, ir netikėjau, kad tai galėjo vykti, nes paprastai niekada neprieinu niekur daugiau, negu eilėraščio genezė – mano džiaugsmas ateina, įkvepia, o tada deda į kojas, nes negali pakelti didžiulės emocijų bombos, kuri per tiek perskaitytų istorijų prisikaupė visą kūną nuo plaukų galiukų, iki negyvos odos krislelių.
- gal nori kavos ar arbatos? – paklausiau, o vėliau gailėjausi, nes eilinį kartą nelaimėjau galios kovos. O reikėjo, reikėjo atstumti pasakyti, kad tokios kaip ji visai nelolitos, trumpais plaukučiais ir praeitim, vakarais jos sėdi prie durų kaip josios kaimynė, kuri neturi degtukų.
- gerai, - jis įžengė pro durų slenkstį. Ne, stebuklų nebūna Mo. Skaityk mažiau knygų.
- sėsk prie stalo, jauskis kaip namie. Kokios arbatos gersi? Turiu juodos, žalios ir žolelių mišinį.
- gal žalios.
Ach, taip, jis visada geria žalią arbatą.
- tai, kaip sekasi?
- gerai, Mo, jaučiuosi nurimęs, neseniai buvau Nidoje su draugais, o vėliau pasilikau pas tėvus. Žinai, jie gyvena ramų gyvenimą.
- smagu girdėti, aš irgi jaučiuosi gerai, jau turiu bakalaurinio tezes, - iš tikrųjų jokių tezių neturėjau, tiesiog norėjau, kad jis susidarytų vaizdą, jog aš kažką darau, - dabar atlieku praktiką laikraštyje, imu interviu.
- oho, gerai varai, - pasakė jis.
Sakydama, kad man viskas sekasi, tikėjausi, kad ištaisysiu seną klaidą tada, dar prieš dar kartą susitinkant traukinyje. Seną klaidą, kad gimiau anksčiau, kad nespėjau subręsti, nespėjau būti geresnė. Amžina mano klaida, kad nespėjau pasiruošti santykių seminarui. 
- ką dabar veiki?
- dirbu mažoje architektūrinėje firmoje.
- šaunuolis, - šypsausi.
Užplikiau arbatą ir padėjau ant stalo. Atsisėdau šalia, nuo jo tvokstelėjo aštri šiluma ir man pasidarė gera ir skaudu. Atrodė, kad tas megztinis išgelbės mane.
- Iš tikrųjų atėjau su tavimi pasikalbėti apie vieną dalyką.
Mano širdies plakimas stipriai pagreitėjo.
- Kodėl aš taip stipriai nekenčiu moters, kurią taip stipriai myliu?
Viskas sugriuvo tą momentą, nes, skaitytojau, tu ir pats žinai, kad ta moteris, kurios aš nesu mačiusi gyvenime ir kurios vaizdinys man lenda prieš akis egzistuoja.
- Nežinau, Kazy, tokia ta meilė. O santykiuose reikia dirbti, nes niekada nebūna tik gerai. Būna ir blogai, ir gerai.
- Ačiū, kalbėjau su savo draugais, kurie sakė, kad jeigu nebejauti TO, tada laikas skirtis.
Daugiau nebegirdėjau nė žodžio, kurį jis bandė sakyti. Mano mintyse grojo liūdna Phoebe Bridgers – Funeral muzika ir surūkiusi dar vieną cigaretę balkone grįžau į savo niekuo neypatingą mažosios filologės, modernios Severiutės kambarį. Aš liūdėjau ir laukiau kito, įsivaizduojamo svečio.
2018-12-04 12:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 01:55
__________________
rūkyti. Vien
seminarui.( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-04 14:57
trajektorija
Autorės vietoje pabandyčiau įsivaizduoti ir aprašyti tikrą situaciją. Kuri nuo šaknų iki viršūnėlės įtikintų, kad gali būti tikra. Arba būtų tikra iš tiesų, pradžiai kodėl ne.
Ne tik kažkuris jos epizodas ar mintis, apipinta kitomis mintimis ir įvykiais.
Kad viskas būtų tikra ir aktualu.
Nes dabar kartais taip nutolsta...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą