Trys dienos.Principingas reikalas

Kuomet sušalęs lietvamzdis kaleno negailestingai aidintį rūškanotos popietės lietų, o antikvarinio laikrodžio narius verpiantis šlykštus voras nusileido savo plaukuotomis kojomis ant dulkėtos ąžuolinio parketo dangos, kėdėje, priešais paveikslą, sėdėjo žmogus......... sėdėjo ir tikriausiai mąstė........
Staiga, jo nenumaldomai tyrą ramybę sudrumstė nejučiomis į svaigiai alijošiu kvepiančią slėpiningą erdvę įsiveržusi kambarinių veteranė, Der‘La Creuis Furbi. Nors ir prancūzės jos būta, bet melsvai kakavinės vilnonės suknios tvaikas buvo pagrindinė mirties priežastis kiekvienai name zyziančiai musei.... Bet pompastiškiausia jos išvaizdoje buvo ne tai.. Be to, kad ji buvo užkietėjusi senmergė, ant jos pakaušio pradėjo formuotis plokščiakampio tetraedro formos iškilimas, kurį noredama užmaskuoti, panelė, kiekvieną rytą sukdavo įmantrų kuoda ir prikaišydavo jame kalną kurapkos pasturgalio plunksnų. Tuomet, ji penktąjį kartą, per paskutiniasias dvidešimt septynias minutes, čaižiai įkyriu balsu paklausė:
- Ar..... ponui būsiu reikalinga šią popietę?.........
Vyravo mirtina tyla, tik kažkur kampelyje tipeno nesusipratęs duoninis tarakonas. Kambarinė puikiai suvokė sulauksianti tokios štai reakcijos, bet vylėsi, kad pavyks užmegzti nors menką kontaktą su savo šeimininku...... Deja....... Tris dienas, po trisdešimt keturis kartus, ji šmėstelėdavo savo smailą, riebaluotą nosį į uždraustą teritoriją ir rezultatas būdavo toks pat. Ir kiekvieną kartą, kuomet veteranė išnykdavo, oras tapdavo gaivesnis.... Nors ir nepaliaujamai daužantys lietaus lašai išsausėjusią žemę, pro kambario langą, atšiauraus vėjo pagalba, įnešdavo po kilogramą sprangių dulkių.....
Nuo seno sukirmijusio namo stogo nukrito paskutinis lietaus lašas... atsimušė į gipsinio angelo sparną ir  kaitrioje saulėje kaipmat ištirpo.... buvo ankstus rytas... Der‘La Creuis Furbi, vis dar tęsdama savo kasdieninę tradiciją, energingai pravėrė kambario duris... Ir išraiškingais rankų mostais besiskeryčiodama, pradėjo dėstyti viską, kas jos sielai pastarąsias tris dienas nedavė ramybės....
- Na, mano gerasis šeimininke, to jau per daug!..... Jau seniai stengiausi suvokti jus, bet mano kantrybė nėra geležinė.... Drįstu pareikšti, kad jūsų sielvartas, dėl nelauktai ištikusios sūnaus netekties, mane erzina... Jums tarnauju jau daugelį metų ir esu pasirįžusi paaukoti galvą dėl savo šeimininko, bet jei ir toliau stebėsiu jus taip kenčiantį ir pati galą greičiau gausiu..... vienas kaimo vaikinas, žadėjo mane vesti..... Nors ... turiu prisipažinti jums, kad net nė nemaniau kada ištekėsianti, juk gyvenime neturėjau vyro... bet..... aš jus palieku..... ir ta tyla.... ji mane slegia....... tai paskutinis žodis..... as nepakeisiu savo sprendimo...... išvykstu trečios valandos traukiniu, tiesiai į Fortinbrasą..... sudie....
Viską grubiai išrėžusi kambarinė, užtrenkė vėl pridususio kambario duris...........
Smarkiau papūtus rytiniam vėjui, staiga nusviro jau pamėlusi pražilusio žmogaus ranka, kuris sėdėjo kėdėje, priešais paveikslą...... ir tikriausiai mąstė..... taip ir liko žiūrėti ir mirtinoje tyloje mąstyti...... tik šį kartą vienas.... Nors ir toliau buvo girdėti duoninio tarakono šmežėjimas ir permatomo voro verpiamų antikvarinio laikrodžio narių giesmė...........