Kovno - 9

9 – SERIJA

Baras Buras

Kartais nesusivaldau ir papasakoju istorijas, kurias mačiau. Bet matau, kad klausytojai nesugeba išgirsti, pamatyti suvokti. Jų daromos išvados vaikiškos, juokingos ir naivios. Jie nežino, negeba atspindėti savo supratimu tiesos. Tik tie, kurie patys išgyveno sunkias, tragiškas dramas, geba pajusti, kitų išgyventą skausmą, suprasti situacijų dramatiškumą. Žiūrių į visuomenę ir matau, kad ji pilka, niekinanti išskirtinumą, tarsi merdinčios lašišos nešamos į žemupį upės srovės. Kartais suklinku: Sustokite, atsitokėkite, pamąstykite. Bet niekas negirdi. Paniekinamai nustumia į visuomenės periferiją. Taip, esu pasaulinės visuomenės marginalas. Man atsivėrė kitų žmonių likimai. Juos jaučiu ir pergyvenu, kartu su jais jų likimą. Gal nesu objektyvus, nes per daug įsijaučiau į kitų likimus. Esu tarsi aktorius per daug įsijautęs į rolę, ir nesugebu iš jos išeiti. Tiek to. Truputėli liūdėjau, tai suteikia jėgų, nes liūdėdamas dėl kitų pailsiu pats. Matau, kad mano asmeninis gyvenimas ne sunkus, o sąlyginai lengvas, puikus, gražus, mielas, įdomus.

 

R. E. O

Kiekvieną rytą ateina Vokiečių ir Lietuvių kareiviai ir paima 1000 vyrų. Jie nuvedami į Kovno oro uostą. Ten priverčiami dirbti alinantį darbą. Žmonės miršta nuo išsekimo.

 

Reb Jakovas Talmidas

Rav Efraimai, prašau padėkite išspręsti dilemą.

 

R. E. O

Kas nutiko mielas mokinį?

 

Reb Jakovas Talmidas

Tokia problema. Mane paskyrė dirbti brigadoje, oro uoste. Taip pat pasiūlė galimybę dirbti virtuvės darbus. Dirbdamas virtuvėje, aš turiu daugiau galimybių išgyventi. Ten darbas ne toks sunkus, taip pat yra daugiau maisto. O oro uoste sunkus darbas, taip pat valgyti duoda tik „juodają sriubą“ ir 100 gramų duonos. To per mažai, kad žmogus ilgai gyventų dirbdamas tokį darbą.

 

R. E. O

Tu privalai saugoti savo gyvybę. Atsakymas paprastas, eik dirbti į virtuvę.

 

Reb Jakovas Talmidas

Rav Efraimai, bet bėda, virtuvėje privalėsiu dirbti per Šabą. Mano pareiga ten bus virti „juodają sriubą“. Aš nenoriu nusižengti Kūrėjo įsakams.

 

R. E. O

Jei neisi dirbti į Virtuvę, kas tada? Ar yra kitokia galimybė?

 

Reb Jakovas Talmidas

Taip, tada privalėsiu dirbti oro uoste.

 

R. E. O

Vokiečiai vis tiek privers laužyti šabą. Geriau dirbk virtuvėje. Ten būsi šiek tiek nepriklausomas. Yra tikimybė, kad išgyvensi badą. Bet kokiu atveju tu laužysi šabą ne pagal savo norą, o verčiamas piktavalių sutvėrimų.

 

Reb Jakovas Talmidas

O aš pats, ar galių valgyti „juodają sriubą“, juk ji nekošerinė?

 

R. E. O

O ar gali gauti kitokio maisto?

 

Reb Jakovas Talmidas

Ne. Nemanau.

 

R. E. O

Tada gali.

 

Reb Jakovas Talmidas

O jei išviriau „juodają sriubą“ per šabą, ar galiu ją valgyti. Juk Šulchan aruche parašyta, kad maistą išvirtą laužant šabą, yra draudžiamą valgyti tam kas jį išvirė.

 

R. E. O

Tau gailma valgyti šią sriubą, nes ją virei, kad išgelbėtum kitiems darbininkams gyvybę, nes be šio viralo nusilpę žmonės susirgtų, ir būtų pavojus gyvybei, todėl darbo vaisiai daromi per šabą, tam kad išgelbėtų judėjo gyvybę nedraudžiami.

... Praėjo daug dienų... jaunuolis buvo nužudytas. Nepamenu datos, kada tai atsitiko. Piktadariai kurie tai padarė, jau nukeliavo į pragarą.

(Rav Efraim apsisuka ir nueina. Jis tolsta. Pasineria į margą, žmonių pripildytą gatvę. Po minutės sunku jį išskirti iš geto gyventojų. Šurmulys, žmonių dialogai užpildo erdvę. Abstrakčios mintys nulekia neišreikštos, nesuprastos. O jausmai? - Dėkingumas Kūrėjui, už galimybę įvykdyti Jo įsakymą.)