Mažos istorijos I

-Iš kur būsit? - klausia manęs maloni moteris dangaus spalvos palaidine Berlyno oro uoste eilėje skrydžiui į Madridą.

Šiek tiek pasimetu kiekvieną kartą išgirdus šį klausimą. Gyvenau keturiose skirtingose šalyse, daug keliauju, tai kaip čia lengviau paaiškinus? Kelis kartus girdėjau, kad žmonės negali atspėti gimtosios šalies iš mano anglų kalbos akcento. Aš irgi nesuprasčiau, nes kelios šalys turėjo tam įtakos.

-Iš čia, Berlyno, bet esu lietuvė, o į Madridą skrendu dėl konferencijos, - atsakau sumąsčiusi trumpiausią atsakymą.
Moteris visai nepasimeta, akys tik sužybsi ir ji su šypsena papasakoja apie save:
-Aš tai iš Kolumbijos, gyvenu Amerikoje, o į Berlyną atvažiavau kelioms savaitėms mokytis vokiečių kalbos. Dabar skrendu į Madridą, nes prieš grįžtant į Ameriką mėgstu užsukti ten: miestas alsuoja meile gyvenimui, labai skanus maistas, o dar ten tiek daug gražios muzikos…
-Oho. O kodėl nusprendėte mokytis vokiečių kalbos?
-Kalbu anglų, ispanų, italų… Kodėl neišmokus vokiečių? Atvažiuoju į Berlyną karts nuo karto dviem savaitėm: mokausi vokiečių, susipažįstu su kultūra ir miestu. Naujas iššūkis. Juk gyvenimas tam ir skirtas.

Net susimąstau išgirdusi tokį atsakymą. Gyvenimas tam ir skirtas.

Lipant į lėktuvą paplepame apie darbus ir, kad nors abi kartais ir per daug skiriame tam laiko, bet ir pakeliaujame nemažai. Moteris prideda, kad dažniausiai atvažiuoja į Vokietiją su vyru, bet šį kartą jis turėjo svarbų susitikimą, o jai kompaniją nusprendė palaikyti anūkas, kuris atvyko net iš Kanados.
Nustembu dvigubai: anūkas gyvena tiek toli, ir, kad ši žavi jaunatviška moteris apskirtai turi tokio amžiaus anūką.
-Jūs ir anūką turite?
-Turiu jų dešimt! Šis tai vyriausias - 23-ų. Visi po pasaulį išsimėtę, bet taip ir reikia. Pati nežinau, gal kraustysiuos dar kitur, juk reikia keliauti, pažinti pasaulį ir džiaugtis gyvenimu. Juk tam gyvenimas ir skirtas.

Ėjau pirmiau jos ir nepastebėjau, kai ji atsisėdo į savo vietą. Taip ir nepasakėm viena kitai viso, nesužinojom vardų ir nebesusitikom nusiledus lėktuvui, bet užtat turėjom nuostabų pokalbį.

Po Madridą vaikščiojau su šypsena. Juk tam gyvenimas ir skirtas.