Rašyk
Eilės (71989)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 389 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Siaubo pasaka darželinukams.
____________________________________________________________

– Mama, aš noriu kačiuko! Kaip tetos! Arba ne – noriu balto ir pūkuoto, su didele uodega! Mama!
Mama beveik nereaguoja, palinkusi prie darbo stalo dėlioja kažkokius popierius kaip dėliojusi, nes dainelė girdėta tūkstančius kartų, Aistė keičia tik smulkmenas – baltas, juodas, dryžuotas, bet visada kačiukas, nors teisybės dėlei reikia pripažinti, yra pasitaikę paprašyti leopardo ar tigro. Ne toks jau didelis skirtumas – tigras ar kačiukas, mamos reakcija nesikeičia.
Aistė nenusiteikusi pasiduoti – per penkerius gyvenimo metus buvo labai nedaug dalykų, kurių nepavyko išprašyti, svarbu tik išlaikyti tinkamą toną, neinkšti ir nezyzti, kad mama nesupyktų ir nelieptų baigti. Aistė truputį pagalvoja, įkvepia, ir tęsia vėl:
– Mama, tau patinka tetos kačiukas?
Mama išsiblaškiusi linkteli ir Aistė iškart pasinaudoja proga:
– Jei aš turėčiau tokį kačiuką, tai jis miegotų pas mane lovoje, aš galėčiau su juo žaisti, ir jis gaudytų virvutę, mama, laikykim kačiuką, ką?
Mama šypteli ir papurto galvą. Reiškia, ne šiandien. Nieko tokio – visada bus galima pabandyti rytoj.
Ryte mama dar mažiau nusiteikusi klausytis.
– Reikia paskubėti, – vis kartoja mama, nors ko čia skubėti, kol dar tamsu už lango, Aistei sunku suprasti. Šį kartą Aistės eilė nesiklausyti, nes „vėluojam“ ir „paskubėti“ – mėgstama mamos ryto dainelė, ji keičiasi dar mažiau nei Aistės prašymai. Galiausiai paskubėti vis dėl to tenka, ir Aistė atsiduria darželyje, o jame yra vaikų, kurie namuose kačiukus turi. Tai kodėl Aistė vis dar ne?

Kai pagaliau Aistės namuose atsiranda kačiukas, ji negali tuo patikėti. Jis didesnis, nei Aistė tikėjosi, didelėm geltonom akim, kurios žybteli oranžine liepsna, kai kačiukas kažkuo susidomi, o jo juodas kailis žaižaruoja stipriau paglosčius, bet svarbiausia, kad tai pats tikriausias kačiukas! Aistė negali nustygti vietoje iš laimės:
– Niekas daugiau neturi tokio kačiuko kaip mano!
– Puiku, “ atsako mama, ir visai ne į temą priduria, – Nusiplauk rankas.
Vakarieniaudama Aistė tylesnė nei paprastai. Kai nemato mama ar sesė, ji vis bando pakišti kąsnį kačiukui, o jam, panašu, visai nesvarbu, ką gauna – jis vienodai godžiai griebia ir dešrelės kąsnį, ir bulvę. Aistė dar niekada nebuvo sutikusi kačiuko, kuris graužtų keptas morkas, bet jos kačiukas būtent toks, ir tai tiesiog nuostabu, nes keptas morkas mėgsta mama, o Aistė negali jų pakęsti. Šerti kačiuką Aistė liaujasi tik sulaukusi priekaištingo mamos žvilgsnio.

Įsivaizduoti, kad turi kačiuką, ir jį turėti – du labai skirtingi dalykai. Vienintelis žmogus, kurį mėgsta kačiukas, yra pati Aistė, o visus kitus jis ignoruoja, kartais netgi pasislėpdamas palovyje. Kai Aistė kambaryje viena, jis mielai leidžiasi glostomas ir džiugiai prisijungia, kai Aistė pradeda šokti, tik būtina patikrinti, ar aplink nėra dūžtančių daiktų – kartą kačiukas taip įsisiautėjo, kad numetė nuo lentynos ne tik rėmelį su nuotrauka, bet ir molinį angeliuką. Rėmelį pavyko suklijuoti, o angeliuką teko išmesti, bet mama visai nesibarė – matyt, ne tik Aistei angeliukas buvo negražus.

Kačiukas vis dar vadinamas tiesiog kačiuku. Sugalvoti jam vardą nelengva, ypač dėl to, kad niekas šeimoje nenori padėti. Aistė žino labai nedaug kačiukų vardų, ir jos kačiukas nereaguoja į nei vieną iš jų. Kai turi tokį kačiuką, kokio neturi niekas aplink, vardo jam reikia ypatingo. Aistė tol klausinėja, kokie būna kačiukų vardai, kol pasiūlymai nepradeda kartotis, bet nei vienas jų Aistės kačiukui netinka.
– Pavadinsiu tave Pabaisa, – vieną dieną sako Aistė, vartydama knygą apie baubus. Kačiukas nusižiovauja ir pavizgina uodegą. Panašu, kad vardas jam patinka.
– Mama, mano kačiuko vardas Pabaisa! – šūkteli Aistė, apsidžiaugusi dėl atradimo.
– Geras vardas! – iš kito kambario atsiliepia mama, ir problema pagaliau išspręsta.

Pabaisa – energingas ir nelabai klusnus kačiukas, linkęs krėsti eibes, už kurias tenka atsakyti Aistei, bet teta patikina, kad taip būna su visais kačiukais. Keli sugadinti žaislai – ne tokia jau didelė kaina už tikrą kačiuką, ir net ilgas mamos moralas už subraižytas spintos duris Aistės per daug nenuliūdina, bet vieną kartą Pabaisa pasielgia išties nedorai.
– Neskaitysiu, man nepatinka! – spyriojasi sesė.
– Ir neturi patikti, čia mokyklai, – atkerta mama.
Sesė švysteli knygą į kampą ir sukryžiuoja rankas, bet tada pamato mamos žvilgsnį ir taip lėtai, kaip tik drįsta, nuslenka knygos pakelti. Aistė sesę supranta – knyga stora ir joje nėra nei vieno paveikslėlio, net viršelis nykiai rudas. Šiaip sesė skaityti mėgsta, todėl knyga turėtų būti ypač nuobodi. Kaip gerai, kad darželyje visos knygos su paveiksliukais.
Vakarienės metu sesė sudera su mama perskaityti vieną skyrių už papildomą pusvalandį interneto, nors iš to, kaip nenoriai sesė valgo, panašu, kad sandėris ne sesės naudai. Kad ir kaip lėtai ji kramtytų, maistas sesės lėkštėje galiausiai baigiasi, ir giliai atsidususi, ji eina į savo kambarį vykdyti pažado.
– Kas suplėšė mano knygą! – po akimirkos sušunka sesė, ir mama pašoka pažiūrėti, kas atsitiko. Tik Aistė lieka sėdėti. Ji turi blogą nuojautą, kas galėtų būti kaltininkas.
Sesė su mama truputį pasibara, tada mama liepia Aistei ateiti.
– Čia Pabaisa padarė, – patempusi lūpą sako Aistė, mamai dar nespėjus užduoti klausimo.
– Aiste, čia mokyklinė knyga, ką tu sau galvoji?
– Čia ne aš, čia Pabaisa, – pakartoja Aistė, nes mama pirmąkart akivaizdžiai neišgirdo.
– Gal tikrai Pabaisa, net viršelis perplėštas, – pritaria sesė, ir mama pasiduoda, nors ir neatrodo įtikinta.
– Nesuprantu, kas čia šituose namuose dedasi. Sutvarkykit šitą šiukšlyną, – paliepia mama.
Aistė jaučiasi kalta, todėl puola padėti sesei, nors ta visai neatrodo nuliūdusi. Šįvakar knygos skaityti nebereiks, ir to užtenka, kad sesė iškart pralinksmėtų.
Bet Pabaisa vis tiek gaus barti.

Pabaisa auga kaip ant mielių ir vis stiprėja. Dabar jis lengvai gali užšokti ant aukščiausių lentynų, bet pasidarė toks didelis ir tingus, kad mieliau drybso, nei siautėja, ir nors Aistė pasiilgsta šėliojimo, ne mažiau smagu turėti kompanioną knygoms vartyti ar dėlionėms rinkti, ypač tokį, kuris neišbarsto detalių kaip Emilis iš darželio. Žinoma, smagiausia būna kai prisijungia mama – ji padeda rasti detales iš dėlionės krašto, ir juokingai pakeičia balsą skaitydama pasakas apie gyvūnus, bet šiandien mama greičiausiai neprisijungs. Ji net nelabai atsiliepia, kai Aistė ją kalbina, o net jei ir atsiliepia, tepasako, kad turi pabaigti svarbų darbą, todėl būtų gerai, kad Aistė jai netrukdytų.
Mamos kompiuteris Aistei dabar labai nepatinka. Mamai visai nerūpi, kad Aistė jau tris kartus pervertė naujas knygutes, ir bent du – senas ir atsibodusias, ir jau taip ilgai spalvino, kad raudonas flomasteris visai nustojo piešti. Mama tik tarškina klaviatūra ir kartais burbteli kažką nesuprantamo, o kompiuterio ekrane matyti tik skaičiai ir keverzonės. Aistė sutiktų nebežiūrėti filmukų, jei kompiuterio neliktų namuose. Visa tai, gulėdama ant kilimo, Aistė papasakoja Pabaisai, ir bent tas klausosi atidžiai ir net murkteli pritardamas. Bent jau katiną Aistė turi protingą.
Po kurio laiko net Pabaisai pabosta tūnoti kambaryje ir jis kažkur išsliūkina. Aistė negali apsispręsti – dar papiešti, ar eiti paklausti sesės, gal ir jai nuobodu, kai staiga mama rikteli žodį, už kurio sakymą Aistė tikrai gautų barti. Šiaip sau tokių žodžių mama nesako, ir net sesė išlenda iš kambario pažiūrėti, kas nutiko.
Mamos kompiuterio ekranas juodas, ir, kad ir kiek mygtukų mama spaudytų, ar kištukų judintų, niekas nepasikeičia. Sugedo.
Deja, tai visai nereiškia, kad mama pagaliau turi laiko žaisti. Ji blaškosi po namus, su kažkuo derasi telefonu, tada išbara sesę dėl kažkokių niekų ir vėl skambina telefonu. Kai viskas galiausiai nurimsta, net Aistė nebeturi ūpo žaisti, o mama vis dirsčioja į kompiuterį, tarsi tas ims ir netikėtai atsigaus. Nuotaika namuose pasidaro slogi, tik Pabaisa atrodo labai savimi patenkintas.
– Tu sugadinai? – paklausia Aistė Pabaisos, o tas pasitrina į kojas, – taip negalima, mamą nuliūdinai.
Pabaisa priglaudžia ausis, bet judinama uodega išduoda, kad jis nesijaučia labai kaltas. Reikėtų stipriau jį pabarti, bet net tam Aistei nėra ūpo, o be to, mama jau liepė vilktis pižamą. Kai mama tokios nuotaikos, geriau jau klausyti.

Yra kai kas, kas Aistę liūdina labiau nei Pabaisos išdaigos – tai, kad mama ir tėtis gyvena atskirai. Aistė ne kartą siūlė šitą problemą išspręsti pačiu paprasčiausiu būdu – tiesiog imti ir apsigyventi visiems kartu, bet suaugusieji kartais būna tokie nelogiški, todėl Aistei tenka ilgėtis tėčio, kai būna su mama, ir mamos – kai laiką leidžia su tėčiu.
Ypač nepatenkinta tėvų gyvenimu atskirai Aistė būna tada, kai iš vieno jų nepavyksta ko nors išprašyti. Pavyzdžiui, šiandien – tėtis neleido Aistei apsirengti pačiai. Aistė iš močiutės gavo dovanų suknelę, pačią gražiausią pasaulyje, pūstu sijonu ir puoštą blizgučiais. Apie suknelę ji papasakojo darželio draugėms, bet jos nepatikėjo, ir net pasijuokė iš Aistės, neva ji viską išsigalvojo. Suknelė pati tikriausia, kabo spintoje tėčio namuose, ir jei Aistė ateitų su ja į darželį, kitos mergaitės iš jos tikrai nebesijuoktų, bet tėtis neleidžia jos apsivilkti, ir net pėdkelnes liepia vilktis tas, kurios graužia. Net paprieštarauti neleidžia – barasi, kad Aistė ožiuojasi ir primena, kad jei nepaskubės, visi visur pavėluos.
Ir gerai. Aistė nebenori eiti į darželį. Jei čia būtų mama, ji tikrai padėtų įkalbėti tėtį.
Aistė pyksta ant tėčio visą kelią iki darželio, ir net pagalvoja, kad geriau jau tėtis neateitų jos pasiimti, bet darželyje draugės apie suknelę visai pamiršusios, nes Ūla atsinešė naują lėlę. Lėlė labai graži ir Ūla leidžia Aistei truputį su ja pažaisti, bet būtų daug smagiau, jei tokią pat turėtų ir Aistė, ir jos galėtų žaisti kartu. Aistė nusprendžia paprašyti tėčio iškart, kai tik jis ateis jos pasiimti.
Tėtis šiandien kažkodėl visai neskuba. Kotryną, Gabrielę ir Pijų tėvai jau pasiėmė, ir Aistė vis žvalgosi į duris – gal ir jos tėtis jau čia. Darosi vis labiau nekantru, o grupėje vaikų lieka vis mažiau, kol galiausiai Aistė tarpduryje pamato savo mamą. Truputį keista, bet visai smagu, ir Aistė bėgte pas ją nubėga.
– O kur tėtis? – paklausia Aistė, vilkdamasi kombinezoną. Viena jo rankovė išvirkščia, ir mama ją pataiso prieš atsakydama.
– Nespėjo grįžti iš kelionės. Dar pabūsi su manimi, gerai?
Žinoma gerai, net jei mama ir atrodo išsiblaškiusi. Po darbo ji dažnai tokia, ir Aistė namo pareina kuo geriausios nuotaikos.
Kitą dieną iš darželio Aistę ir vėl pasiima mama. Ir dar kitą. Taip ilgai vien su mama Aistė būna tik per atostogas. Keista ir tai, kad mama nesako, kur išvažiavo tėtis, o ir pats tėtis prieš išvažiuodamas nepaklausė, ko Aistė norėtų lauktuvėms. Tikriausiai ir sesei nieko nesakė, nes kai Aistė jos paklausė, ji visai be reikalo Aistę aprėkė, o ir šiaip sesės nuotaika pastaruoju metu visai nekokia. Vienąkart netgi pasirodė, kad sesė savo kambaryje verkia, bet nei mama, nei sesė apie tai nekalba, o Aistė neišdrįsta paklausti.
Visi kažkokie išsigandę, tėtis kaip negrįžta, taip negrįžta, ir net telefonu nepaskambina. Darosi vis labiau neramu – o kas, jei tėtis taip niekada ir negrįš?
– Aš labai pasiilgau tėčio, – prisipažįsta Aistė Pabaisai. Tas primerkia akis ir pakreipia galvą, tarsi nesuprastų, apie ką čia Aistė šneka.
– Gal tu žinai, kur mano tėtis? – paklausia Aistė. Pabaisa vėl išplečia akis. Aistei kyla labai negeras įtarimas.
– Pabaisa, ar čia vėl tavo darbas? Ką padarei mano tėčiui?
Pabaisa suglaudžia ausis ir prisiploja prie žemės. Šįkart jis atrodo rimtai prasikaltęs. Aistei pasidaro taip baisu, kad ji negali sulaikyti ašarų.
– Tu blogas, Pabaisa, blogas! Atiduok mano tėtį! – šaukia Aistė, kol galiausiai Pabaisa nulenda į palovį, o mama ateina pažiūrėti, kas nutiko. Pamačiusi apsiverkusią Aistę, ji pripuola jos raminti, kartodama, kad viskas bus gerai, bet kam ji tai sako – sau ar Aistei, nėra aišku. Aistė galiausiai pavargsta verkti, bet lengviau nepasidaro. Kai ji vakare atsigula į lovą, Pabaisa pirmą kartą nesusirango šalia.
Ir ryte Pabaisa iš palovio neišlenda. Darželyje Aistė niekaip negali sulaukti, kada gi ateis jos pasiimti. Draugės atsinešė lėlių iš namų, bet Aistė su jomis nežaidžia, ir kai tik gali, eina pažiūrėti pro langą – gal pamatys ateinant mamą. Deja, ji mato tik kitų vaikų mamas ir tėčius, ir kuo mažiau vaikų lieka grupėje, tuo sunkiau darosi laukti.
Galiausiai ji teikiasi imtis auklėtojos pasiūlytos dėlionės, bet net princesės paveikslėlyje neatrodo tokios gražios kaip visada.
Aistė jau beveik sudėlioja dėlionės kraštą, kai auklėtoja šūkteli jos vardą. Apsidžiaugusi, kad pagaliau mama atėjo jos pasiimti, Aistė pašoka nuo kilimo, bet mamos tarpduryje neišvysta.
Ten stovi jos tėtis.
Aistė taip nustemba, kad kurį laiką negali pajudėti. Tėtis neįprastai apsirengęs, ir jo barzda ilgesnė nei paprastai, bet tai be jokios abejonės Aistės tėtis!
Atsikvošėjusi Aistė puola tėčiui į glėbį, ir slogučio kaip nebūta. Aistė tokia laiminga, kad negali nustygti vietoje, todėl apsiauti batus užtrunka ypač ilgai, bet tai nesvarbu, nes tuo pačiu ji bando išpasakoti viską, kas nutiko, kol tėčio nebuvo.
Aistė nenustoja čiauškėti iki pat namų, o ten tenka leisti pasisakyti ir sesei, kuri lygiai taip pat turi ką papasakoti. Taip jos abi ir nenutyla iki vakaro, kol ateina laikas miegoti, ir net pasaką tėčiui sunkiai sekasi sekti, nes Aistė vis randa, ką pakomentuoti. Užgesinus šviesą, Aistė dar ilgai vartosi negalėdama užmigti – šitiek daug džiaugsmo, kad atrodo pilvas sprogs.

Kai kitą kartą iš darželio Aistę pasiima mama, grįžusi namo Aistė pirmiausiai skuba į savo kambarį patikrinti, kokių eibių prikrėtė Pabaisa. Jo niekur nematyti, todėl Aistė uždaro duris ir kantriai laukia. Nepasirodo Pabaisa ir kelis kartus pašauktas.
– Pabaisa išėjo, – praneša Aistė mamai.
– Tikrai? – mama nenustoja gaminti vakarienės. Tokia naujiena turėtų sulaukti gerokai daugiau dėmesio.
– Tikrai. Man atrodo, nebegrįš, – Aistė patempia lūpą, kad mama suprastų, kaip tai liūdna, bet mama kažko ieško šaldytuve ir nesiteikia atsisukti, tik pasiūlo:
– Gal pabandyk jį lašiniais parsivilioti.
– Mama! – pasipiktina Aistė, – mano Pabaisa ne toks kvailas!
– Tai ką dabar darysi? – mama pagaliau atsisuka į Aistę.
– Nežinau, – Aistė truputį pagalvoja. – Gal galim laikyti šuniuką? Baltą? Tokį labai pūkuotą?
Mama giliai atsidūsta, ir, vėl užsiėmusi vakarienės gaminimu, nebelabai klausosi Aistės prašymų. Nieko tokio – dabar, kai Aistė žino, kaip smagu turėti naminį gyvūnėlį, ji taip paprastai nepasiduos.
2018-11-10 15:02
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-14 17:09
Purpsius
Esamasis laikas - nes bandant rašyt būtuoju, neliko dinamikos, tada tikrai labai suaugėliškas kūrinys gavosi. Apie Aistę sunkiai sekėsi galvot būtuoju. Yra tiesos, kad kažkiek "komiksiniu" principu parašyta, tik matyt, neužteko raumenų iki galo išvežti.

Dėl katino realumo/nerealumo - įsivaizduojami draugai vaikams yra tikri, tai ir čia į tai taikytasi.

Ačiū už komentarus - užmečiau rašymą beveik visai, nedrąsiai grįžtu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-13 16:30
Aihara
Man patiko :)

Nors nepasakyčiau, kad čia labai daug siaubo. Spėju, vaikai to siaubo net nepastebėtų. Daugiau suaugusiems taikoma :) kaip ir rašymo stilius. Ilgi sakiniai - smagu rašytojui ir suaugusiam skaitytojui, tačiau mažesnį/labiau išsiblaškiusį vaiką gan greitai gali pamesti.

Kodėl nusprendei rašyti esamuoju laiku? Spėju, paveikslėlių knygai tas tiktų, nes "dabar" būtų susietas su kažkokia tikslia iliustracija. Tačiau kai vien tekstas, mane truputį trikdė. Ir taip ir nesupratau, kaip ten su tuo katinu buvo. Jis buvo tikras ar išgalvotas? Jį mama nupirko ar ar jis pats atėjo (Disenchantment!)? Spėju, kad autorius norėjo palikti tokį "nuspręskit patys, hąhąhą!", bet kažkodėl nesužavėjo manęs :)

Kai neturėsiu ką vaikams skaityti, tai prisiminsiu šį kūrinį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-10 18:48
Nuar
Darželinukai dar ir ne tokias istorijas yra įsisavinę iš žydrojo ekrano. O siaubo čia nė lašo. Vis tik puiki istorija: tarp liūdesio, kasdieniškumo ir įtikinamo laukimo klaidžiojantis vaikas. Tikrai gražu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą