Nubudimas

Pamažu pramerkiu akis. Nedrąsiai, kad saulės spinduliai neišsklaidytų per naktį susikaupusių sapnų. Noriu juos prisiminti. Sapnai juk yra mūsų gyvenimo dalis. Kai pagalvoji, vidutiniškai per metus sapnų pasaulyje mes praleidžiame 2920 valandų. Tai gi, 9 gyvenimo metus esu praleidusi sapnų karalystėje. Nei daug, nei mažai. Kai kurios „dienos“ ten yra neapsakomai malonios ir nesinori nubusti. Na o kaikurios, atneša skausmingą ar net baisią patirtį. Kai pabudni po tokių išgyvenimų, norisi stipriai ką nors apkabinti ir nepaleisti. Sunkiausia būna, kai pramerki akis ir neturi žmogaus šalia, kurį galėtum apkabinti. Ar kurį norėtum apkabinti.
Apkabinimas yra svarbus kiekvienam iš mūsų ir ne tik tuomet, kai mums liūdna ar esame išsigandę. Mes apsikabiname žmogų, kai mes jo ilgimės, kai norime parodyti koks mums tas žmogus yra svarbus. Apkabinimas sukuria ypatingą ryšį tarp dviejų individų ir abiems leidžia pasijausti geriau. Apsikabinimo akimirką užplūsta šiluma viduje, meilė, ramuma ir laimė. Atsiranda nuostabus tarpusavio ryšys, kuris ir sukuriamas tik per apkabinimus. Tad jei ką nors brangini, nesidrovėk apkabinti to žmogaus. Tai nėra parodytas tavo silpnumas. Priešingai – tai stiprybė. Mums žmonėms, kartais pritrūksta drąsos parodyti savo jausmus, šilumą ar nuoširdumą kitiems. Kodėl? Greičiausiai, kad bijome. Bijome likti nesuprasti ir atstumti.
Dažnai ta baimė kausto mus ir dėl jos priimame vienus ar kitus sprendimus, kuriais nebūtinai esame patenkinti. Bijome pasakyti, bijome padaryti ir gyvename įkalinti baimės, kad tik nesužinotų, kad tik nenutiktų, kad tik... O kas jei vieną dieną nubudęs nuspręstum sutraukti mus įkalinusias grandines? Bijai? Tai gyvenk taip ir toliau nepažinęs kitos medalio pusės. Gyvenimes gali sukurti Tau daug progų, kad išsilaisvintum ir priimtum drąsą. Ir Tu privalai tuo pasinaudoti. Kai imi iš gyvenimo tai ką jis Tau duoda geriausio, Tu atrandi neapsakomą gyvenimo lobį. Esu tikra, kad ne kartą esi girdėjęs tokius žodžius. Klausmas lieka tik vienas – kodėl tuo vis dar nepasinaudojai?
Tikėk savimi. Tu esi nuostabus. Nebijok, Tu niekada neliksi vienas. Tavo gyvenime visada bus tas žmogus, kuris tavimi tikės. Kas toks? Tavo vidinis aš. Leisk savo vidiniam AŠ vesti Tave link troškimų ir norų išsipildymo. Jis Tavęs nepaliks. O dabar trumpam vėl užmerk akis ir paklausyk, ką jis sako. Išgirsk jį. Per visas baimes, skubėjimus, kitų žmonių sakomus mums priekaištus, mes nutildome savąjį aš ir neleidžiame jam prabilti. Tai gi, jei nori jį išgirsti kalbant, leisk jam tai daryti. Išgirsk ir pajausk ką jis sako?
- Eik pasisupti ant supynių,  - AŠ.
- Liaukis, juk aš jau nebe vaikas. Ką apie mane žmonės pagalvos?
- Sustok ir pasigerėk kaip leidžiasi saulė, - AŠ.
- Aš neturiu laiko tokiems dalykams. Reikia dirbti, kad turėčiau pinigų.
- Apkabink ją, - AŠ.
- Ji pamanys, kad aš kvailys. Ne geriau to nedarysiu.
- Parašyk knygą, - AŠ.
- Ne. Tai nėra rimta. Iš to neužsidibsi. Ir vėl gi neturiu tam laiko.
- Pasakyk tam žmogui ką ištiesų galvoji. Juk Tu tam nepritari, - AŠ.
- Nesvarbu, kad nepritariu. Nenoriu apsijuokti. Geriau sutiksiu.
Mes vis bandome su juo ginčytis ir tyldome jį. Tačiau prieš įžiangiant į kitą karalystę mūsų žodžiai savo vidiam aš būna tokie:
- Ak, kad aš būčiau Tavęs tada paklausęs...

Nubusk ir jau šiandien išpildyk vieną iš savo vidio AŠ norų. Nebijok, kad tavęs nesupras, atstums, nusigręš. Pasitikėk savimi, tai atneš Tau daugiau laimės nei galėjai pagalvoti. Daugiau šilumos, ramybės ir gerumo nei gyvenant supančiotą gyvenimą baimių. Tau nereikia visko iš karto mesti ar keisti. Pradėk nuo vieno žingsnio. Pažadėk sau išgirsti ką kalbą Tavo vidinis AŠ ir įgyvendinti bent po vieną jo troškimą per dieną. NUBUSK...