Pamąstymas tamsią naktį...

Šiandien man ypatingai stipriai smogė prisiminimai. Kai kurie jų šilti, kiti tiesiog duria. Aš galvoju, kodėl esu toks, koks esu. Kodėl žaidžiu žmonių jausmais, niekam neparodau tikrojo savo veido? Didžioji dauguma mane mato kaip griežtą ir valdingą asmenybę. Kodėl? Už ką aš toks? Kiekviena diena - tai nesibaigiantys flirtai, jau pernelyg dažnai peraugantys į perdėtai intymų bendravimą. Kitas būtų patenkintas ir pasitenkinęs. Aš ne. Man tai darosi nebemalonu. Dabar suprantu silpnąją lytį. Bent jau manau suparntąs.

Kaimynės, draugų draugės, jų pažįstamos, bendratūsninkės, merginos iš stotelių, troleibusų, autobusų, gatvių, kiemų, parduotuvių, salonų, kavinių, barų... Kas sakė kad susirasti merginą sunku? Nesibijokit. Aš manau lygiai taip pat. Gal net kategoriškiau. Kam ieškot?  Kad nusitemptum namo, panaudojęs įtaigą? Kad pasidulkintum kaip gyvulys? Kam tave tėvai mokė bendrauti - kad darytum tai, ką Dievas ir Bažnyčia leido daryti tik su mylimu žmogum, gyvenimo partneriu? PO VELNIŲ!!! Atsiprašau. Darosi sunku prisiminti visas turėtas merginas. Bent tiek, kad galiu išvardinti tas, tos kurios buvo stipriausios. Pastarosios matyt buvo mano analogai iš priešingos stovyklos. Ir ko benorėt, kai žinai, kad jos tau duoda ir iš tavęs ima. Mano brolis. Abu labu tokie. Ir, kiek žinau, tėvas su seneliu tokie patys. Ir jų proseneliai. Mano vyriški genai turi neribotą galią mano kūnui. Ačiū, tėti! Iš tikro ačiū. Beveik nereikia pastangų, kad turėčiau stiprų sveiką kūną. Nors visvien jį žaloju. Ir tai, ką kiti pavadintų intuicija, o aš laikau uosle progoms - kodėl kiti to neturi? Tarsi užuodžiu progas. Jaučiu visu kūnu. Ir mano brolis jaučia; tai būtų nuostabu, jei nemanyčiau, kad bjauru. Seksas? Svarbu. Bet ne tiek, kad būčiau priklausomas nuo jo - jeigu būsi geras, švelnus, atidus, mokėsi gražiai kalbėt tai duos ir dar kokia, o jei ne - eik draugaut su penkiapiršte. Juk nebereikalo sakoma, kad moterys myli ausimis. Man nėra svarbu pasimylėti. Kur kas svarbiau yra pats procesas, kol iki to prieini. Kaip vertiname sunkai uždirbtus pinigus, lygiai taip pat vertinu sunkiai užkariautą merginą. Bet kur dingo meilė? Aūūūūūūūūūūūū! Nėra. Nebeturiu. Kaip rašiau, kankina prisiminimai, buvusios svajonės. Koks aš buvau naivus palyginti su dabartiniu savimi! Sunku, kai nuleidi rankas. Pakeltas išlaikyti per daug sudėtinga, nes neleidžia lygsvara. Vis svyru į kairę, o tuomet jau kaltinu save ar kitus...

Paklausit kam man reikia meilės? Aš jos noriu noriu noriu! NORIU! Be jos negaliu... Man reikia tokios merginos, kurią mylėčiau, kuri galėtų išklausyti mane, galų galę, kuria galėčiau rūpintis! Dabartinės tam netinka. Kad ir iš universiteto, ar šiaip pažįstamos - dauguma neturi to, kas mane žavi, o likusios labiau vertina mano drabužius, mašina ir piniginės tūrį. Kartą viena gera draugė man pasakė, kodėl jos manymu taip kankinausi, kai išsiskyriau su “TA” mergina. Ji teigė, kad aš kankinuosi dėl to, kad MANE PALIKO, kad ji, o ne aš pasakiau “viskas baigta”. Dievaži, ir ji buvo teisi, bet vis tas manasis EGO, aš kaltinau kažką, bet ne save. Tuo metu aš nesutikau su jos nuomone, tačiau vėliau aš  patikėjau, kad nemylėjau, kad ji buvo man tik pramoga, gražus žaisliukas, kurį galėjau pademonstruoti draugams, automobilio aksesuaras! Juolab, kad ji nebuvo man vienintelė tuo metu. Pats esu kaltas dėl daugelio “nuodėmių”, kurios įvyko dar tada, kai nepažinojau nė vieno iš dabartinių emocinių ramsčių. Gal būt aš nebūčiau toks, koks esu, jei nebūčiau išėjęs. Beveik savarankišką gyvenimą pradėjau nepilnai septyniolikos metų. Kabinausi į jį tiek, kiek tik galėjau, turėjau viską, ko reikėjo ir ką norėjau. Bet kaina tikrai nebuvo maža, jau sulaukęs 17 buvau peršautas, o po gero pusmečio paragavau ir peilio ašmenų.

Bet tikiuosi, kad gyvenimas iškrės man dar piktą pokštą ir pateiks merginą ant sidabrinės lėkštutės - įsimylėjusią iš pirmo žvilgsnio.