Rašyk
Eilės (72127)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







2 – serija

R. E. O

1941 – liepa ir rugpjūtis buvo chaotiško, barbariško teroro mėnesiai. Lietuviai žinodami, kad niekas jų nebaus vogė, žudė vyrus, moterisб senolius ir vaikus. Prievartavo vedusias moteris ir jaunas mergaites. Tai buvo pasibaisėtina preliudija būsimam, dar baisesniam procesui – vėliau žmogžudystės bus daromos organizuotai, sistematiškai ir racionaliai suplanuotai. Šį preliudą galime charakterizuoti tokiais žodžiais: „tai impulsyvus lietuvių emocijų išsiveržimas“, tai geriau, nei vokiška žudimo sistema.

Mes negalėjome net įsivaizduoti kas mūsų laukia. Kiekviena diena buvo sunkesnė, tradicinis mūsų tautos optimizmas palaikė, tikėjome, kad žmogžudystės baigsis. Jos baigėsi, bet iki pabaigos dar toli...

Vokiečiai sustabdė lietuvių aktyvistų savivaliavimą. Žmogžudystės liovėsi. Šis trumpas atokvėpis davė vilties. Patikėjome lozungais kuriuos kalbėjo žudikai.

 

Vokiečių karininkas

Mes vokiečiai, judėjus vertiname kaip savo priešus. Mes atimsime iš jūsų visas teises. Būsite antros rasės žmonėmis. Paversime savo vergais. Dirbsite kaip vergai savo šeimininkams. Jei paklusite, tada nieko blogo jums nenutiks.

 

R. E. O

Vokiečių agentai platino panašias melagystes. Daugelis norėjo gyventi, todėl desperatiškai griebėsi šiaudo. Patikėjo melagystėmis ir nesipriešino. Vokiečiai įkūrė „juden rat“ tam, kad sunaikintų žmones. Mes nesupratome šio baisaus ketinimo, pasidavėme savo priešams vokiečiams ir lietuviams be didesnės kovos. Judėjiškas optimizmas gelbėjo nuo depresijos, bet šio jausmo šaltinis buvo nežinojimas, nesupratimas ką su mumis nori padaryti piktavaliai sutvėrimai.

(Žmonės su nešuliais, lagaminais keliauja gatve. Vokiečių karininkai juos lydi į Kovno getą.)

Lietuviškas teroras liovėsi. Kartais jie ką nors nužudydavo, bet tai buvo pavieniai, atskiri atvejai. Prasidėjo baisesnis periodas – Vokiškas teroras. Jis buvo užmaskuotas ir kurį laiką mes nesupratome, kad kiekvieną dieną planingai žudomi žmonės. Šis procesas prasidėjo perkeliant žmones iš miestėlių, kaimelių į koncentracijos stovyklas, ar geto. Kovno mieste „Ubersiedbung“ prasidėjo 1941 rugpjūčio 15 d. Tai masinių žmogžudysčių pradžia.

(Jaunuoliai, judėjai stato getus Kovno miesto Slobodkos rajone.)

Jaunuoliai buvo priversti pastatyti šiuos getus. Jie nesuprato, kokia šių tvorų, saugojimo bokštelių paskirtis. Taip pat, jie jau buvo užregistruoti „darbo biržoje“. O tai reiškia, kad jie į traukti į mirties angelo sąrašą. Vokiečiai gudriai apgaudinėjo. Užrašė visus į „darbo biržą“, tokiu būdų gavo sąrašus visų judėjų, kuriuos ketino nužudyti. Mes to nesupratome...

Slobodkoje buvo pastatyti du getai: didysis ir mažasis. Didžiajame buvo apie 27500 žmonių, o mažajame 2500 žmonių. Jie buvo sujungti siauru veduku.

(Žmonės bėgioja per siaurą tiltelį iš vieno getą į kitą.)

Getas saugojo lietuvių ir vokiečių kareiviai. Vienas nuo kito stovėdavo 2 metrų atstumu. Bet ne visada... žinau situacijų, kada pavieniams asmenims pavykdavo prasmukti nepastebėtam sargybos.

Einant iš geto, ar grįštant, lietuvių ir vokiečių kareiviai mus niekino ir mušdavo. Tai buvo mūsų mirties maršas.

Bet daugelis nenusiminė. Desperatiškai tikėjo vokiečių melagystėmis, nes jie mums kalbėdavo, kad jei mes klausysime, tada nieko nenutiks. Tik reikės vergiškai dirbti. Norėjosi tikėti, kad vokiečiai apsiribos vergišku darbu ir leis, leis gyventi.

Lietuviai gyvenę Slobodkoje buvo priversti išsikraustyti, jie užėmė mūsų namus už geto ribų. Nedidelėje teritorijoje turėjo sutilpti apie 30000 žmonių. Vargingesni asmenys nakvojo gatvėse. Ryšuliai, spintelės, krepšiai, lagaminai namų buities įrankiai užpildė gatves.

 

Judėjas

Geriau gyventi gete. Tai mus apsaugos nuo lietuvių. Geriau čia gyventi susispaudus, nei klausytis lietuviškų keiksmų.

Jo žmona

Taip, gyventi gete sunku, bet mes nors tarp savų.

 

R. E. O

Tokiais žodžiais guodė save žmonės. Jie nežinojo, kad vokiačiai nesiruošia mūsų gelbėti nuo lietuvių. Žmonės paliko gimtus namus ir su džiaugsmu apsigyveno tarp spygliuotų vielų, tam, kad paliktų juos ramybėje. Mes nebematėme realybės, nes gyvenome tik šia akimirka, tikėdamiesi išgelbėjimo.

Mes esame Kūrėjo išrinkta tauta. Todėl visada išliekame ištikimi Kūrėjui, net jei Jis mus atiduoda lietuviams ir vokiečiams į rankas.

(Jaunuoliai eidami į getą paslepia tarp rakandų, šventas knygas ir Toirą, kurias atgabeno iš Kovno sinagogų. Rizikuodami gyvybe praneša pro kareivių apsaugą.)

Iš Kovno mokymo namų ir sinagogų sugebėjome atnešti į getą Toiro, Talmudo traktatus ir kitas šventas knygas. Sugebėjome pernešti visą Rabi Icchako – Elchanano Spektoriaus biblioteką, taip pat miesto bibliotekos knygas. Jas laikinai paslėpėme žemės ūkio mokykloje. Mes esame Knygos tauta. Nežinau jokios kitos tautos pasaulyje, kurį mirties akivaizdoje rūpintuosi knygomis. Mūsų šventos knygos moko kaip išlikti žmogumi, net ant mirties slenksčio. Mes ištikimai su meile virpesiu tarnavome savo Kūrėjui. Mums nerūpėjo lietuvių, vokiečių nuomonė, mums rūpėjo žinoti ko iš mūsų reikalauja Visagalis. Toks mūsų gyvenimas. Noras vygditi Dievo valia – yra mūsų gyvybingumo, jėgų šaltinis.

1941 spalio 15 mes persikėlėme į getą. Buvo ankšta, bet jautėmės laimingi, nes buvome gyvi. Dar nespėjome priprasti prie naujos realybės. Vokiečiai išgynė mus iš apgyvendintų gatvių ir kitas geto vietas. Sierino teritoriją darydami gyvenimą sunkų ir nepakenčiamą.

Nebuvo jokios kitos išeities. Pasistengėme priimti Kūrėjo valią su meile. Po truputėli pripratome prie nenormalių sąlygų. Erdvė buvo susiaurinta, kad kiekvienam žmogui, atsigulus buvo galima tik apsiversti. Iš paskutinių judėjų, palikusių Kovno lietuviai ir vokiečiai atėmė baldus.

(Kareiviai atiminėja iš žmonių asmeninius daiktus.)

 

Baltaraištis

Ten kur tu eini, neprireiks tiek baldų.

 

Lietuvis

Palikite pas mus baldus. Kai grįšite iš geto atiduosiu. Gerai rūpinsiuosi daiktais. Nieko neparduosiu.

 

(Žmonės atiduoda daiktus lietuviams. Po to vokiečiai atiminėja judėjų daiktus iš lietuvių.)

 

R. E. O

Galų gale vokiečiai apiplėšė lietuvius. Konfiskuotus daiktus išvežė traukiniais į Vokietiją. Tai paskutinis taškas Lietuvos Judėjų istorijoje. Tie kas išgyveno – tai sausi kaulai neturintys gyvybės. Pasiėmiau Toiro, Talmudą, visas šventas knygas. Palikau Lietuvą, nes gyviems žmonėms šioje šalyje nebeliko vietos. Mūsų tautos misija – tarnauti Kūrėjui, tai mes darėme, darome ir darysime. Atėjo laikas visiems judėjams palikti Lietuvos kruviną žemę ir grįžti į savo Tėvynę. „Lietuva lietuviams“ – skanduoja Lietuvos piliečiai. Prašau, pasiimkite, niekam Ji nebereikalinga, niekam Ji neberūpi. Poetas sako „gera vargti ir mirt, čia Lietuvoj“, mes vargome, mirėme ir nebuvo gera Lietuvoje. Užtenka, tegul patys lietuviai vargsta ir miršta Lietuvoje.
2018-11-02 00:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-05 16:39
shmirel
Be visų kitų klaidų, paminėsiu grubiausias:

"Toira" -  priimta rašyti TORA;
"Rabi" - rabinas;
"Kovno" - Kaunas;
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-02 08:41
apyvarpis
Laisvę Palestinai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą