Rašyk
Eilės (71349)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tai buvo keistas metas. Kiek mėlynas dangus imdavo mane griaužti. Ir apytamsiai pilkas. Ir spanguolių spalvos. Kaip sakydavo mano močiutė, tas prieš audrą. Griaužiausi visą laiką. Kirminas, ėdrus ir visai nehumaniškas manė ėdė it karamelinį skanėstą. Jaučiausi sugniuždytas. Susitikimais ir pasimatymais bandydavau išsigelbėti. Numesti gelbėjimosi ratą į pažįstamus, mylimuosius. Susitikimai kiek padėdavo. Aš klausydavausi jų pasakojimų. Kažkokių pernelyg keistų. Ji man pasakojo apie pasaulio ypatybes, o draugai vis kalbėdavo apie mažmožius. Atrodydavo, kad jie visi dalyvauja neįprastoje viktorinoje. O jos tikslas – pastebėti kuo nereikšmingesnę gyvenimo detalę. Jonas pasakojo apie žmonos įprotį jį erzinti. Jam kažkokiu nenusakomu būdu atrodė, kad Emilijos įpročiai ir jų buka analizė padarys man įspūdį. Visa savo būtimi bandydavau suvaidinti, kad taip ir yra. Retsykiais net jusdavau žiūrovų žvilgsnius. Akylus, kažkiek malonius. Netgi nutikdavo taip, jog atrodydavo, kad jie mane užpildo. Tomis valandėlėmi sušildydavo supratimas, kad mane stebi, vertina mano veiksmus, kaip pasirodymą, o ne gyvenimą. Klausydavau tų žmonių su pasididžiavimu, jog iš viso gebu viso šito klausyti. O jie vis kalbėdavo. Emilija savanaudė, Džiugas nemoka atsiminti savo nuodėmių, Liudas per daug kartų kartoja dalykus. Nuostabu. Įstabu. Kaip gyvūnas, gebantis apdoroti informaciją, gali būti toks kvailas ir genialus vienu metu. Įstabu ir nuostabu.
Vakar buvo vienas iš to keisto meto dalykų. Buvau labai pavargęs nuo žmonių. Man buvo nusibodę. Nebegalėjau net klausytis. Nusprendžiau anksčiau baigti darbą ir grįžti namo. Tiesą sakant, paskutiniu metu po darbo visuomet užsukdavau į barą truputį paskęsti ir paklausyti. Vakar to nenorėjau. Buvau persisotinęs. Viršininkas nenustojo kalbėti apie grafiką, taisykles ir kvailus planus. Eimantui, toks buvo jo vardas, atrodė, kad įkūręs abejotinos kokybės įmonę jis tampa visagaliu. Laimėtoju, kapitalizmo herojumi. Jam kažkokio protu nesuvokiamo stebuklo dėka atrodė, kad tai įgalina visus jo kompleksus paversti antipodu. Eimantas buvęs nevykėliu, išlošė gyvenimo loteriją nes jo buhalterijoje vyrauja teigiamas rodiklis. Jis gauna pelną. Laikraščiai rašo apie dar negirdėtą sėkmę. Televizija nenustoja skelbti gerosios naujienos. Eimantas nugalėjo. Ir viso šito išvirkčioji pusė – jis man nurodinėjo. Nenuilstamai. Aš dirbdavau gan gerai. Įdėdavęs minimaliais darbingumo pastangas gaudavau pakenčiamą rezultatą. Dirdavau kaip statistini uolus darbuotojas. Visgi Eimantui užkliūdavo, jog nerodau entiusiazmo. Jis nuolat kartodavo: „Tomai, tu gerai dirbi. Bet atrodai nutolęs. Lyg tavęs šis darbas nedomintų. Norėtųsi, jog parodytum kažkiek daugiau... Tos... Kaip ji.. Inciatyvos“.
Kiekvieną sykį, kai jis tai sakydavo, man būdavo pikta. Kodėl jis nesugeba atsiminti vieno žodžio. Tokio paprasto. Jis juk bent tris kartus per savaitę jį pasako. Eimantas man atrodė bukumo pavyzdys. Banalybės, šio amžiaus didžiausios ydos, geriausias pavyzdys. Jo mimikos, išraiškos, gestai buvo klišės.
2018-11-01 23:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-04 00:33
lllllllll
Griaužti?...
Ką norėjote pasakyti apskritai?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą