Pagrobta vėjo

Knibždanti miesto gatvė, kur ant tos pačios šaligatvio plytelės per dieną užmina daugybė žmonių. Kiekvienas jų skirtingas, su skirtingom problemom, kurios kartais yra visiškai nereikšmingos, ir kiekvienas gyvena su mintimi:,, šiandien aš dar tikrai nemirsiu... " Kiekvienas skuba gyventi, su viltim, kad gales sustabdyti laiką tada, kai pasijus laimingas...
  Motina, tempianti už rankutės mažą tamsiaplaukę mergaitę, išgąstingai žiūrinčią į pradrėkstą naujo batuko blizgantį paviršių, bet ji juk nekalta, kad kažkoks grubus akmuo atsidūrė ant miestietiško asfalto. Motina nežino, kad jos keturmetė mažylė, nenusakomos spalvos akimis, greičiausiai paveldėtomis iš tėčio, prieš keliolika minučių "susižadėjo" su kaimynų berniuku, nes jis ją apgynė, paslėpdamas už žalių laiptinės durų ir nugalėdamas mušeikas. Ji nežino, kad mergaitė beveik pusę metų nešios žiedelį iš varinės vielos, kol pames jį braukdama pirštais per grotuotą ligoninės tvorą.
  Visa tai žinojo tik Ji. Ta, kuri stebėjo visus ir galvojo, kad kiekviena, paskendusi savo mintyse ir amžinai kažkur skubanti būtybė apačioje yra kitokia negu ji. Jos niekas nematė, nors ji sėdėjo nuleidusi kojas nuo penkiaaukščio namo stogo, nepaisydama aukščio baimės. Garbanoti šviesūs plaukai žaidė su vėju, plaikstydamiesi ant veido, paslėpdami užverktas, artėjančios vasaros nakties spalvos akis. Mergina lėtai atsistojo, trokšdama pamatyti kuo daugiau žmonių, kuo daugiau gyvenimų. Ji ėmė kalbėtis su vėju ir užsimerkė, apsvaiginta minties, kad tik jis vienas ją supranta. Skausmo iškankinta pasidavė jo tyliam kuždėjimui ir ištiesė į šalis rankas. Vėjas buvo geras-akių nebeperštėjo. Ji skrido. Ji turėjo sparnus! Dar spėjo pagalvoti:,, norėčiau ledų su šokolado gabaliukais... "