Rašyk
Eilės (72016)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







TREČIADIENIS, RUGSĖJO 3.



Pirmoji pamoka – biologija. Turime eiti į kitą kabinetą. Seku mergiotėms iš paskos. Danga sėdasi į paskutinį suolą, Erna su Irka – priešais ją. Man lieka vieta šalia Dangos.
Tada ateina mokytoja. Ji pasisveikina ir klausia, ar yra kokių naujokų. Visi žvengdami rodo į mane. Mokytojai, matosi, jų elgesys nelabai patinka.
      -    Atsiminkit: juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis, - įspėja ji.
Man atrodo, jog esu per mažas sėdėti gale. Mokytoja irgi taip mano, tad perkelia mane į pačiame klasės priekyje esantį tuščią suolą. O kadangi Danga sėdi kartu su manimi, jai tenka kraustytis taip pat. Ji nelabai tuo patenkinta, nes turės atsiskirti nuo savo draugių.
      -    Užuojauta! – šūkteli mums Irka.
Man užuojautos visiškai nereikia. Pirmutiniame suole sėdėti patogiau, ir aiškiau girdisi, ką šneka mokytoja.
O ji kalba apie tai, ką šiemet mokysimės – mediciną. Apie žmogaus kūno sandarą ir įvairiausias ligas. Aš apie tai jau daug ką žinau. Žmogus, kuris tiek laiko praleido ligoninėje, negali to nežinoti.
Danga tuo metu varto biologijos knygą. Ji ima žvengti ir parodo man paveiksliuką, kuriame pavaizduoti vyriški lytiniai organai.
      -    Žiūrėk, apie kokius dalykus mokysimės, - sako ji.
      -    Na, ir kas čia tokio? – nesuprantu.
      -    Tau nejuokinga, nes tu pats tokį turi! – padaro ji išvadą bežvengdama.
O dar maniau, kad aš esu mažvaikis.



Per istoriją liekam klasėje. Į vidų įžingsniuoja mokytoja, storulė trumpais plaukais.
      -    Sveiki, vaikučiai! Kaip aš jūsų pasiilgau, - kalba ji.
      -    Užtat mes jūsų nė kiek nepasiilgom, - atkerta Erna.
Mokytoja nekreipia dėmesio. Erna šūkteli:
      -    Mokytoja, šitas sijonas jums netinka!
Ji neišgirsta ar apsimeta neišgirdusi. Atsisėda prie stalo ir ima skaityti kažkokį laikraštį.
      -    Mokytoja, nusipirkit klausos aparatą! – vėl šūkteli Erna. Aš nusigąstu dėl jos drąsos.
      -    Na ir eikit jūs… - ištaria ji šiek tiek tyliau.
Mes su Irka ir Danga neištvėrę imama juoktis.
      -    Mums reikia artimiau susipažinti, - pareiškia Danga. – Kokios muzikos tu klausaisi?
      -    Geriausios pasaulio grupės, - pranešu išdidžiai. – Spėju, tu irgi?
      -  Aišku! – ji išsitraukia iš kuprinės BRAVO žurnalą, kuriame parašyta apie mano draugus. Ant viršelio puikuojasi Volio nuotrauka. – O kuri daina tavo mėgstamiausia? Mano tai “Ieškant meilės”.
      -    “Ateities nėra”. Galėčiau klausytis jos tūkstančius kartų.
      Irka žavisi trimis grupėmis: “Good Charlotte”, “Sum 41”, ir “Troublemakers”. Prisipažįstu, jog pastarosios grupės nežinau.
      -  Kaip tai nežinai? – nustemba Irka. – Jie dainuoja gabaliuką, kuris vadinasi “Freak”. Labai populiari daina.
Ji tyliai paniūniuoja ištrauką. Dabar jau prisimenu. Esu girdėjęs šį gabalą per radiją, tik nežinojau, kas jį atlieka. Nepaisant to, jis man labai patiko.

-  Tai visiškai nauja grupė, - sako Irka. – Aš netgi dar nesu mačius, kaip jie atrodo. Čia pirmoji jų daina.
      -    O ką tu myli? – pasiteirauja Danga.
Klausimas labai keistas.
      -    Savo šeimą, - kažkodėl pagalvoju ne apie tėvus su Eriku, o apie vaikinus iš geriausios pasaulio grupės, daktarą Eriksoną bei draugus iš klubo.
Merginos ima žvengt. Danga paaiškina:
  -    Ji turi galvoje, ar tu myli kokią mergaitę, o gal aktorę arba dainininkę.
        -    Turbūt ne. O jūs?
        -    Aš myliu Elijah Wood, - praneša Erna.
Elijah Wood – tai toks aktorius, kuris prieš keletą metų vaidino filme “Žiedų valdovas”.
        -    O aš – Džoilą iš grupės “Good Charlotte”, - sako Irka.
Prisipažįstu, jog nesu jo matęs. Ji pažada rytoj atnešti jo nuotrauką.
        -    Aš myliu Revoliucionierių, - paskelbia Danga išdidžiai.
Dabar jau aš imu žvengti.
        -    Kiek tau metų? – klausiu.
        -    Trylika. O ką?
        -    Tai jis lygiai tris kartus už tave vyresnis!
Mes keturiese kvatojamės. Klasiokai nužvelgia mus nedraugiškai.
      -  Bet aš vis tiek jį myliu, - sako Danga ir pasižiūri į Volio nuotrauką romantišku žvilgsniu. – Įdomu, ar jis turi merginą?
        -    Turi, - išduodu aš. – Jos vardas Karina Pindzvandzvzyk, jai dvidešimt metų.
Mergiotės nustemba.
        -    Iš kur tu žinai? Pažįsti ją?
        -    Žinoma. Juk ji – Volio mergina.
Staiga suvokiu – nei Irka, nei Erna, nei Danga nenutuokia, jog Volis – mano draugas. Jos turbūt net nepatikėtų, kad aš išvis jį pažįstu. Nusprendžiu apie tai patylėti.
        -    Tu daug apie jį žinai! – apsidžiaugia Danga. – Papasakok dar ką nors!
        -    Na, jis dievina futbolą. Mėgsta klausytis geriausios pasaulio grupės...
Erna mane pertraukia:
        -    Kaip tai? Juk jis pats ten dainuoja.
        -    Nežinau. Jis nuolat klausosi savo muzikos.
        -    Ar esi kada buvęs jų koncerte? – pasiteirauja Danga.
      -    Dar ne. Volis sako, jog aš tam dar per jaunas. Tačiau jis leidžia man stebėti geriausios pasaulio grupės repeticijas. Man tai labai patinka – tada žiūrovas būnu tik aš vienas.
Iš merginų veido išraiškos suprantu, jog pasakiau per daug.
        -    Tik nesakyk, kad pažįsti juos asmeniškai, - netiki Irka.
Vis dėlto nusprendžiu išduoti.
        -    Taip. Mes su jais labai geri draugai.
        -    Melagis! – nusisuka Erna.
Danga žiūri į mane, lyg aš būčiau koks idiotas.
      -  Aš netikiu tom nesąmonėm, kurias mums pasakoji. Bet nesvarbu. Gal turi Revoliucionieriaus nuotraukų?
        -    Turiu. Duosiu, jei būsi gera.
Ji išsišiepia.
        -    OK. Būsiu gera.
Tai kvaiša. Patikėtų manimi – aš jai pasimatymą su Voliu suorganizuočiau.
        -    Tyliau, vaikai! – ramina mokytoja.
        -    Tai jau nebereikia klausos aparato? – šūkteli Erna.
Mes žvengiam.


Ilgoji pertrauka. Mes su mergiotėm sėdim klasėje bei diskutuojam apie šį bei tą. Jos klausinėja, kur mokiausi iki šiol. Namie, sakau. Kodėl? Nes sirgau. Kuo? Koks skirtumas.
        -    Siaubas, koks nedraugiškas! – pasipiktina Erna.
Gerai jau gerai. Pasakau joms, kuo sergu.
        -    A, - išsižioja Irka, lyg ką nors suprastų. – O ką darysi, baigęs mokyklą?
        -    Dar nežinau.
Aš negyvensiu taip ilgai, kad spėčiau baigt mokyklą, bet šito joms žinoti nebūtina.
        -    Aš irgi nežinau, - prisipažįsta Erna.
        -    Aš norėčiau būti sinoptike, - sako Irka. – O Danga…
        -    Užsičiaupk! – sušunka Danga.
Irka besijuokdama tęsia toliau.
        -    …ji bus liliputų tyrinėtoja!
Jos abi su Erna žvengia. Danga sėdi nepatenkinta, kad Irka išdavė jos paslaptį.
        -    Įdomi profesija, - pareiškiu.
Merginos vis dar tebesijuokia. Danga susigėdusi žiūri į jas.
Staiga Rudis prieina prie mūsų. Jis kreipiasi į merginas:
        -    Man reikia išsigimėlio. Ar galit jį trumpam paskolint?
        -    Ne! – atkerta Erna. – Dabar mes su  juo bendraujam!
        -    Ai, eikit jūs … - Rudis nutveria mane už rankos. – Varom su manim!
Irka atsistoja.
        -    Palik Tonį ramybėj!
        -    Įsimylėjai jį? – nusišaipo Rudis. – Jūs abu vienas kitam labai tinkat!
Irka  taip ir lieka stovėti. Jis ištempia mane pro klasės duris, nors aš ir priešinuosi. Koridoriuje susirinkę daugybė mokinių. Jie visi kažko laukia.
        -    Štai jis! – šūkteli Rudis. – Mūsų naujas klasiokas. Jam greit bus trylika metų!
Visi spokso į mane nenuleisdami akių. Kai kurie mėto kvailus bajerius. Pabandau ištrūkti, tačiau neišeina. Chuliganas tvirtai mane laiko. Tie niekšai žvengia ir tyčiojasi iš manęs. Apsimetu, jog man niekas nerūpi. Žvelgiu prisimerkęs kažkur pro šalį. Gaila, kad nemoku žiūrėti taip, kaip Volis. Tas išdidaus, savo pranašumą jaučiančio žmogaus žvilgsnis išmuša iš vėžių visus žurnalistus.
-  Kaip jums ne gėda! – sušunka kažkokia mergaitė, eidama pro šalį. – Tučtuojau paleiskit tą vargšą vaikiną, arba aš atvesiu direktorių!
Rudis išsigandęs patraukia nuo manęs rankas.
        -    Aš nieko nedarau.
Pasinaudoju tuo ir maunu atgal į klasę. Nors man dabar nieko neskauda, aš vis tiek jaučiuosi siaubingai.



Jėga! Dabar fizinis! Žinoma, daktaras Eriksonas buvo išrašęs man pažymą, kad aš sergu ir negaliu dalyvauti, tačiau ji iškart nukeliavo į šiukšlių dėžę. Todėl šiandien aš turėsiu sportuoti kaip ir visi normalūs vaikinai.
        -    Gal žaisim futbolą, - užsisvajoju.
        -    Norėtum, - atkerta Danga. – Eisim į salę, nes lauke lyja.
Velkuosi mergiotėms iš paskos. Irka nepatenkinta atsisuka.
        -    Ko tau? Eik į bernų rūbinę, - ji parodo man duris. Pasuku ten.
      Laimė, viduje tuščia – visi vaikinai jau salėje. Greit persirengiu ir skubu pas juos.
Sporto salė labai didelė. Joje daugybė mokinių – ir ne vien tik iš mūsų klasės. Patraukiu prie merginų, tačiau Erna parodo man į vieną kampą. Ten susirinkę mano klasiokai, vaikinai su treneriu. Nenoromis einu prie jų.
Treneris tikrai neapsidžiaugia, mane išvydęs. Greičiau susinervina.
        -    Tu naujokas?
        -    Aha, - sakau.
Jis atsisuka į mano klasės “draugus”.
        -    O kas man pasakojo, kad naujokas – puikus futbolininkas?
Rudis prunkšteli.
-    Negalima šitaip šaipytis iš žmonių, - treneris pažvelgia į jį priekaištingai. – O dabar – dvidešimt ratų aplink salę. Apšilimui.
Vaikinai ima bėgti, aš iš paskos. Iš pradžių spėju kartu su jais, bet vėliau jie palieka mane toli užpakalyje. Man bloga, tačiau aš lekiu tol, kol visiškai netenku jėgų ir išsekęs parpuolu ant suolelio – tiesiai prie Ernos, Irkos ir Dangos.
        -    Žinai, kiek tu nubėgai? – sako Erna. – Lygiai pusę rato.
Aš toks uždusęs, kad negaliu nė žodžio ištarti.
        -    Blogai jautiesi? – klausia Danga.
        -    Tau kas nors negerai? – pasiteirauja Irka.
        -    Man viskas negerai – atkertu nusivylęs.
Širdis plaka smarkiai smarkiai, sunku kvėpuoti, o nugarą skauda nuo menkiausio judesio. Dabar aš suprantu, kokia svarbi buvo ta medicininė pažyma, kurią aš sudraskęs įmečiau į šiukšlių dėžę.
        -    Iš manęs nekoks bėgikas.
        -    Tai jau tikrai, - pritaria Erna.
Šiaip ne taip, Dangos padedamas, pakeičiu savo padėtį iš gulimos į sėdimą. Pažvelgiu į mokinius salėje. Vaikinai spardo į vartus, mergaitės žaidžia krepšinį.
        -    O kodėl jūs nesportuojat?
        -    Tingim, - sako Erna.
        -    Jo, mes – tinginių chebra, - priduria Danga.
-    Na, apie ją aš to nepasakyčiau, - Irka parodo į Dangą. – Ji lanko futbolo treniruotes.
Keista mergiotė ta Danga, pamanau. Būsimoji liliputų tyrinėtoja, žaidžianti futbolą. Ir dar įsimylėjusi Revoliucionierių.
Merginos tuo tarpu apžiūrinėja mano kojas. Kadangi esu su šortais, visi randai matosi kuo aiškiausiai. Jos tyli, galbūt mano, jog man pernelyg skaudu apie tai kalbėti.
Stebiu klasiokus, kurie paeiliui spiria kamuolį į vartus po keletą kartų. Kiti stovi išsirikiavę. Treneris vaikšto aplink komentuodamas.
        -    Tai panašiau į futbolą, - sakau merginoms, tačiau jos nesiklauso.
Atsikeliu nuo suolelio ir nušlubčioju pas vaikinus. Atistoju eilės gale. Kai ateina laikas man, salėje įvyksta kažkas keisto. Maždaug keturiasdešimties mokinių keliamas triukšmas staiga nutyla. Apsidairau. Tie, kurie anksčiau žaidė krepšinį, dabar ramiai stovi tarsi sustingę. Visų akys įsmeigtos į mane. Erna, Irka bei Danga ima skanduoti:
        -    To-ni! To-ni! To-ni!
Prie mano kojų – kamuolys, už vienuolikos metrų – vartai. Įsibėgėjęs užsimoju ir spiriu į priekį. Pataikau ne į kamuolį, o kažkur šalia jo. Kamuolys nurieda į šalį, o aš, už jo užkliuvęs, gražiai išsidrėbiu ant grindų. Tylos staiga nebelieka. Per visą salę nuaidi garsus juokas. Žvengia visi, netgi mergaičių trenerės. Tiktai trys pašėlusios mergiotės tyli.
-    Eik, daugiau nebereikia, - varo mane treneris, padėdamas  atsistoti. – Rudi, tavo eilė!
        -    Kiti vaikinai juk spyrė keletą kartų, - prieštarauju.
      Treneris paima mane už rankos ir nusiveda į šalį.
        -    Tau labai patinka iš savęs tyčiotis? – klausia.
-    Ne, bet…
-    Pailsėk. Eik pas kitus berniukus.
Aš taip ir padarau. Prisijungiu prie grupelės savo klasiokų, kurie nieko neveikdami stoviniuoja kampe.
        -    Kodėl jis stovi taip išsiskėtęs? – klausia vienas tipas, rodydamas  mane.
        -    Nes jo kojos klišos! – atkerta kitas žvengdamas.
Trečias, priėjęs prie manęs, užstaugia:
        -    Ko nori? Varyk iš čia! Staigiai! Nedaryk mums gėdos!
Tylėdamas iš lėto patraukiu į vaikinų rūbinę. Greit persirengiu, kol viduj dar tuščia, ir išsinešdinu.



Prie rūbinės susiduriu su mergiotėm.
        -    O, Toni, mes tavęs kaip tik ir laukėm! – šūkteli Irka.
        -    Dabar bus nuobodi literatūros pamoka, - sako Erna. – Ar labai nori joje sėdėti?
        -    E… ne, - prisipažįstu.
        -    Tai eime su mumis!
Seku joms iš paskos. Jos žingsniuoja link laiptų, tačiau nepakyla į antrą aukštą, o atvirkščiai – nusileidžia kažkur į rūsį. Įsijungia šviesą - mažą, apdulkėjusią keturiasdešimties vatų lemputę. Viduje daug dulkių ir voratinklių. Rūsys prigrūstas senų suolų, kamuolių, žaislų bei čiužinių. Kaip tik ant jų mes ir įsitaisom.
        -    Jėga, - įvertinu visą šią aplinką.
        -    Čia mūsų slaptavietė.
Padėkoju merginoms už tai, kad nežvengė iš manęs per fizinį.
        -    Tai visiškai nebuvo juokinga, - sako Erna.
Man jos ima vis labiau patikti. Aš joms – taip pat. Suprantu tai, kai Irka pasiteirauja:
        -    Ar norėtum prisijungti prie mūsų kompanijos?
        -    Norėčiau.
        -    Tai dabar mes jau keturiese, - pareiškia Danga.
Mes šypsomės. Man taip gera buvo jau seniai. Labai seniai.
-    Bet tu neįsižeisk, jei iš tavęs pasijuoksim, - prašo Erna. – Mes dažnai šaipomės vienos iš kitų.
Irka sako:
        -    O dabar papasakok apie save. Kas tu toks?
        -    Aš fotografas, muzikantas, geriausios pasaulio grupės fanas.
        -    Žodžiu, originalas, - padaro išvadą Danga.
Mes visi tylim. Mėgaujamės šiomis nuostabiomis akimirkomis – savo draugystės pradžia. Nors esu labai pavargęs, vis tiek jaučiuosi laimingas, būdamas su šia kompanija.
        -    Kodėl tu toks mažas? – klausia Erna.
Irka paaiškina:
        -    Nes jis serga…e…kažkieno sindromu.
        -    Rauseno sindromu, - patikslinu.
        -    O kas tau nuo jo yra?
-    Aš labai greit pavargstu, - sakau. – Man beveik visada skauda, aš jaučiuosi suknistai. Ir dar…
Paimu Ernos ranką, lėtai pakišu sau po džemperiu ir prispaudžiu prie krūtinės. Ji aikteli.
        -    Širdis plaka per smarkiai, - konstatuoja.
Danga bei Irka pasiklauso taip pat.
        -    Man šakės, - prisipažįstu.
-  Ar nėra kokių vaistų? – teiraujasi Danga.
        -    Neapsimoka išradinėti vaistų nuo ligos, kuria serga trys šimtai žmonių.
Iš tikrųjų aš kiekvieną dieną geriu daug tablečių, tačiau jos mano ligos neišgydo, tik apsaugo nuo komplikacijų ir šiek tiek numalšina skausmą.
        -    O kaip bus toliau? Tu nepasveiksi?
Aš nežinau. Nenoriu, jog merginos manęs gailėtųsi, bet jos vis tiek žiūri į mane liūdnai.
        -    Mes niekam neleisim iš tavęs tyčiotis, - pažada Erna.
Danga priduria:
        -    Jo. Ir kiekvienas, kuris tave nors pirštu palies, gaus asmeniškai nuo manęs į snukį.



                      *    *    *    *    *    *    *


Aš jau namie. Pagaliau atėjo laikas parašyti apie savo fotoaparatą. Volis sako, jog apie svarbius dalykus nereikia kalbėti iškart. Jau praėjo trys dienos nuo mano knygos rašymo pradžios ir aš negaliu ištverti nepapasakojęs apie daiktą, su kuriuo nesiskiriu visą gyvenimą.
Mano fotoaparatas. Jo vardas – Polaroidas. Jis sidabro spalvos, su juodu dirželiu – kad galėčiau nešiotis jį pasikabinęs ant kaklo. Jis gali daryti momentines nuotraukas. Galėčiau dar dešimt puslapių prirašyti apie jo privalumus, bet, manau, jums tai nebūtų labai įdomu.
Aš visada nešiojuosi polaroidą su savimi. Fotografuoju tai, kas man įdomu, nauja ar netikėta. Kartais perleidžiu jį į rankas patikimiems žmonėms, kad padarytų mano nuotraukų. Į jas nėra labai malonu žiūrėti, tačiau aš noriu žinoti, kaip atrodžiau vienu ar kitu savo gyvenimo momentu.
Visi mano, jog man šio to trūksta. Ne vien dėl mano išvaizdos, bet ir dėl fotoaparato. Jiems nepatinka, kad aš nesiskiriu su juo net miegodamas. Nepatinka ir tai, kad kai koks nors žmogus mane užkalbina, man pritrūksta žodžių ir aš imu fotografuoti. “Normalūs žmonės taip nesielgia”, aiškina senelis. Ką gi, aš ir taip nenormalus. Įdomu, ką aš turėčiau atsakyti visiškai nepažįstamam tipui, kai tas pasilenkia prie manęs, murmėdamas “vargšas vaikas”? Parodyti, jog nesu vargšas ir moku fotografuoti, tai, mano nuomone, geriausia išeitis.
Močiutė sako: “Toni, suauk pagaliau. Kiek gi tu gali tampytis tą daiktą? Tau jau nebe penkeri, o dvylika”. Matyt, pagal ją, fotostudijose turėtų dirbti vien penkiamečiai. Tėvai mano įvaizdį vertina priklausomai nuo aplinkinių nuomonės. Jeigu ji teigiama, tada jie ima išdidžiai pasakoti: “Mūsų Tonis neįgalus, tačiau jis pasitiki savimi. Jis turi pomėgį, iš kurio ateityje galės užsidirbti pragyvenimui. Jis bus fotografas ir gaus daugiau pinigų nei kai kurie sveiki žmonės. ” Jei kitų nuomonė apie mane ir mano aparatą neigiama, tėvų požiūris iškart keičiasi: “Mes negalime nieko padaryti. Jis jau toks yra. Bet mes turime ir kitą vaiką. ” Čia pristatomas Erikas, kuris yra pakankamai aukštas pagal savo amžių bei neturi jokių manijų. Kartais jie mane kaltina: “Tu nematai toliau savo fotoaparato! ” Tiksliau sakant, aš manau, jog tėvai norėtų būtent taip ištarti, tačiau vietoj to jiems išeina tik “jis nemato”, lyg aš būčiau koks psichinis ligonis, neturintis teisės atsakyti.
Volis ir kiti vaikinai yra patys tolerantiškiausi žmonės visame pasaulyje. Jie mano polaroidą vertina taip pat gerai kaip ir mane. Kai susitinkam kokį žmogų, kurio aš nepažįstu, vaikinai jam mane pristato kaip savo fotografą. Volis netgi perka plokšteles mano aparatui bei prašo, kad aš jį nufotografuočiau.
Šias tris praėjusias dienas į mokyklą ėjau be fotoaparato. Taip dariau dėl dviejų priežasčių. Pirma, rugpjūčio 31-ąją mama, stovėdama prieš mane, pareiškė tėčiui:
-    Garantuoju, jis tą daiktą tempsis net į mokyklą rugsėjo pirmąją. Kvailios ten kaip koks atsilikėlis ir darys mums gėdą.
Aš viriau iš pykčio, klausydamasis jos žodžių, tik, žinoma, to neparodžiau. Netgi nenufotkinau jos. Nusprendžiau jog mama bus visiškai neteisi: padarysiu priešingai, nei ji šneka. Tas tris dienas aparatą palikinėjau namie, matomiausioj vietoj. Mama jau spėjo įsitikinti, kad ji klydo.
Antra priežastis buvo rimtesnė. Numaniau, kas manęs lauks mokykloje. Apsirengiau taip, kad kuo mažiau krisčiau į akis. Kaip manot, kas labiau atkreiptų žmonių dėmesį: mano ūgio vaikinas su fotoaparatu ant kaklo ar toks pat vaikinas be fotoaparato?
Dabar man jau nebėra ko bijoti. Turiu tris drauges, o kas bus toliau – man tas pats. Visi mane jau pažįsta kaip išsigimėlį, tad nebus blogiau, jeigu rytoj jie pamatys išsigimėlį su fotoaparatu.



                      *    *    *    *    *    *    *


Mano mintis nutraukia telefono skambutis. Tai Karstenas iš klubo.
      -  Atvažiuok pas mus – kviečia jis. – Greičiau Visi jau susirinko Švęsim mokslo metų pradžios šventę.
Tas klubas – tai tiesiog paramos grupė atseit tokiems, kaip aš. Bent jau taip sako Karstenas, nors jis visai ne toks, kaip aš, o daug didesnis. Be to, aš ten vienintelis, kuriam reikia paramos. Na, bet kaip ten bebūtų, man klube patinka. Žmonės ten tokie draugiški – atvirkščiai nei mokykloje.
Aš nusileidžiu laiptais žemyn ir išsikviečiu taksi. Netrukus automobilis atvyksta. Nuvažiuoju į klubą greičiau nei per dvidešimt minučių.


Vos tik įžengiu pro duris, Elijasas prisikabina:
      -    Žiūrėkit, Revoliucionieriaus padlaižys pasirodė
Niekas nekreipia į jį dėmesio. Klubiečiai draugiškai su manim pasisveikina. Aš juos nufotografuoju.
      -    Svarbiausia, mes jo net nepakvietėm į šventę! – piktinasi Karstenas. – Tas kvailys pats atsivilko!
      -    Klubas visų! – atsikerta Elijasas.
Anksčiau aš vengdavau atsidurti šalia Elijaso, bet dabar, palyginus su Rudžiu, jis man primena angeliuką.
Jam beveik šešiolika ir jis nėra toks mažas – antras pagal ūgį po Karsteno. Jo kūno sudėjimo nustatyti neįmanoma, kadangi visi jo drabužiai dešimčia dydžių laisvesni, nei turėtų būti. Tačiau visų svarbiausia – Elijasas yra baisiai panašus į Volį. Jo akys lygiai tokios pat ir rudos, plaukai tamsūs, sušukuoti stačiai – ne tam, kad būtų dar labiau panašus, bet kad atrodytų aukštesnis.
Manau, klubo merginos tikrai įsimylėtų Elijasą, jei ne jo charakteris. Jis dėl visko nervinasi, keikiasi, nuolat kartoja, kaip nekenčia viso pasaulio, o jo mėgstamiausias užsiėmimas – įžeidinėti kitus žmones. Todėl nenuostabu, kad klubiečiai, o ypač Karstenas, labai jo nemėgsta.
Karstenas visiškai kitoks. Jis, galima sakyti, – klubo siela. Jis mielas, linksmas ir draugiškas. Be jo čia būtų ne taip įdomu. Jis visiems patinka, nes yra šaunus.
Dabar pastebiu merginą, kurios anksčiau nesu matęs. Ji gana daili: šviesūs žvilgantys plaukai, siekiantys pečius, žalios akys bei nuostabi šypsena.
- Tiesa, man reikėtų prisistatyti, - sako ji, pastebėjusi, jog aš į ją žiūriu. – Mano vardas Gabi, man greit bus penkiolika.
Tada mes visi pasakom savo vardus. Visi, išskyrus Oliverį, kuris nemoka kalbėti – už jį tai padaro Karstenas – bei Elijasą, kuris stebi mus su pasišlykštėjimo išraiška veide.
2004-01-18 16:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-13 16:40
Agnieszka
Velka:D *4*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-29 23:27
karille
Vel isimegstinu... Super:-) Rasyk ir toliau... veza:-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-26 13:38
valgau ir lieknėju
no future grazu, kol kas geriausia, ka esu skaiciusi sitam puslapy
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-20 20:37
Miesto Kaukas
kažkaip perskaičiau pirmą dalį ir dingo noras toliau skaityt. turbūt jis ne man..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-19 02:27
Chiquitita
nugi saunuole:) tesinio!;)noretus...;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-18 17:59
sminga
"- Svarbiausia, mes jo net nepakvietėm į šventę! – piktinasi Karstenas. – Tas kvailys pats atsivilko!
- Klubas visų! – atsikerta Elijasas."
čia turbūt vardai vietomis sumaišyti? nes Elijasas blogietis atrodo turėtų būti. bet šiaip l.neblogai:)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-18 17:47
Mažytis Šikantis Žmogeliukas
LAbai grazus kurinys. man labai patiko. isidesiu i megstamiausius. penki pagaliukai tau!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-18 17:30
INRI
o, labai gerai parašyta. išlaikytas siužetas įdomiai skaitosi, neprailgsta:) duodu /////, bet su sąlyga, kad greit tęsinys bus:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-18 17:27
Tyrinėtoja
bus vėliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-01-18 17:08
cappuccino
o kur tesinys?:) laukiam!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą