Palengva, tarsi bijodama ką nors sugadinti lipau laiptais. Tai buvo nepaprasti laiptai - jie vedė į Jo kambarį. Žinojau, jog ten Jo nebus, bet kažkas mane traukė. Laiptelių prieš mane darėsi vis mažiau ir mažiau. Galop nebeliko nei vieno... Išsitraukiau iš kišenės mažytį raktelį. Akimirką sudvejojau - gal neiti?.. Juk po to kai Jis... Ne, negaliu kalbėti apie tai. Drebančais pirštais suėmiau raktą ir įkišau į spyną. Tiko. Aišku, kitko ir nesitikėjau... Paspaudžiau blizgančią rankeną, pastūmiau duris... Ir likau stovėti. Kambaryje nebuvo nieko, ką aš norėjau ar bent jau tikėjausi pamatyti. Stalas, lova ir kėdė. Mano akys užkliuvo už mažos knygutės odiniu viršeliu. Ji gulėjo ant palangės. Tyliai priėjau ir paėmiau ją. Ir atverčiau. O, kaip norėjau, kad tai būtų dienoraštis. Deja, ir vėl apsirikau. Knygutė buvo tuščia, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Perverčiau ją. Ir pamačiau įrašą:
"Kiekvieną dieną ant mūsų kapteli nors vienas lašas citrinos sulčių. Mes to net nepajaučiame, bet su kiekvienu lašeliu atsparumas citrinai mažėja. Būna ir taip, kad aplinkiniai išgręžia visą maišą citrinų ant tavęs. Kartais citrinos būna per daug. "