Lietaus gaiva

Mes pasiklydę laiko labirinte
Klajojam, ieškom tako išeites
Tarsi bruzgynuose įstrigę kasdienybėj
Vis bandome įžvelgti plyšelyje
Tą saulės švelnų spindulį šviesos
Vėl žvalgomės į tolimąjį dangų
Vildamies sulaukt lietaus gaivos
O kaip nudžiungam vėl pajutę
Vėjelio dvelktelėjimą, taip švelnaus
Lyg būtų pienės pūkas prisilietęs
Lyg kūdikio šypsnys užgavęs
Visų širdis bedvasias, taip giliai
Kaip gali būti gilūs šuliniai
Pačių mūsų išlieti ir įleisti
Net būt baisu patiems į juos įkristi
Nebent vanduo užpildęs mus iškeltų
Atsigaivinę vėl galėtume gyventi
Nauju žvilgsniu pažvelgti į pasaulį
Nebijant nieko keltis, toliau eiti
Švariom mintim savo taku vingiuotu.