Sugrįš

Pravirko kūdikis
senojoj kaimo gryčios vygėj.
Žiū... jau ėmė krykštaut,
jau pirmą žodį tarti bando!
O vieną rytą jo jau nebėra...
Paliko marškinius iš lino,
laumių jam nuaustus –
jau išaugti tie marškiniai,
kur dės juos?
Paliko dovanotą laumių
kraičio skrynią –
ji per sunki į kelią pasiimti.
Norėtųs šaukti, rėkti, vytis...
Bet argi verta?
Ir liko vien tik kruvinos,
ražienų subadytos kojų pėdos...
Bus ir daugiau žaizdų –
teks pasigydyt.
Todėl sugrįš. Kur dings?
Juk kitą reikia
lino marškiniais apvilkti,
kitam parodyti, ką slepia
laumės kraičio skrynioj.
Sugrįš...