Krentantis dangus

Tąkart jutau jį, tyliai besiartinantį, visu savo kūnu. 
Nieko nelaukiau labiau. Tą trumpą akimirką galvojau tik apie jį.
Naktinis dangus. Ar kartais jis būna juodesnis? Gal taip atrodė dėl to, kad nebuvo nė vienos žvaigžgės, nebuvo mėnulio. Dangumi ritosi didžiuliai pilki debesys, nurausvinti miesto pašvaistės.
Jis jau labai arti.
Dabar tai pajuto ir mano oda. Visa pašiurpusi gaudė kiekvieną artėjančios audros alsavimą.
Širdis atitarė virpančiam oro gausmui.
Aš beveik nebegalėjau kvėpuoti. Tie šiltai šalto švelnaus vėjo šuorai dusino mane.
Jis arti.
Pagaliau pirmosios glamonės prisiglaudė prie odos, suvilgė plaukus, nesulaikomai glostė akis ir lūpas. 

....

Užklupta tuščioj siaurutėj alėjoj.
Pajutau jį tik jam prisiartinus labai arti.... visai greta.
Gal dėl netikėtumo, o gal dėl pilkos alėjos, o gal dėl rudeninio, šarvais apsikausčiusio dangaus, tada jo išsigandau. O gal dėl to, kad jis atskriejo nesuvaldomu greičiu, apsiginklavęs mažytėm ledo adatėlėm. Ir visa tai smigo į mano kūną. Visi rūbai nebeteko prasmės, jie jam nesudarė jokių kliūčių. Jis surado po jais mano odą...
Kaip visada palietė akis, kaklą, lūpas. 
Bet tik tą vieną karą jis buvo toks žiaurus ir šaltas. 
Bet tik tą vienintelį kartą aš taip drebėjau dėl jo artumo, tik tą vieną kartą negalėjau pajudėti ir laukiau, kada jis mane paleis.
Tik tą vienintelį kartą jis užvaldė mane visiškai.

....

Ir dar daug kartų mes susitiksim.
Jis bus švelnus. 
Bus ledinis. 
Bet visada bus mano vienintelė
Mano meilė –
lietus
- mano krentantis dangus. 

.....

Aš niekada nepakelsiu to, kas mane slegia, nes tada pakilčiau į dangų, o žmonėms skirta žemė.